Popiežius: Naujieji metai kviečia džiaugtis ir gyventi viltimi
Popiežių su Naujaisiais metais pasveikino Georgios Poulides, prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso dekanas, Kipro ambasadorius, perdavęs linkėjimus Šventajam Tėvui visų valstybių, palaikančių diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu, diplomatų vardu. Šventasis Tėvas jiems pasakytoje kalboje apžvelgė pagrindinius savo pontifikato įvykius 2019 metais, kartu paminėjo šiemet sukankančias įvairias sukaktis, svarbias tiek Bažnyčios, tiek tarptautinės bendruomenės gyvenimui.
2020 metus pradėti su viltimi
Popiežius Pranciškus valstybių atstovų prašė 2020 metus pradėti su viltimi.
„Naujieji metai, atsiveriantys mums tarsi naujagimio kūdikio verksmas, kviečia džiaugtis ir gyventi viltimi, kuri krikščionims yra pamatinė dorybė. Viltingai nusiteikę ženkime į mūsų laukiantį laiką“, – sakė Pranciškus.
Viltis reikalauja realizmo. Reikalauja gausių mūsų epochą kamuojančių ir iškilusių iššūkių suvokimo. Reikalauja, kad problemos būtų vadinamos jų vardu, kad būtų drįstama jas spręsti. Reikalauja neužmiršti, kad žmonija, paženklinta praėjusių karų, įgyja vis didesnį naikinimo potencialą, be paliovos smogiantį patiems vargingiausiems ir silpniausiems. Deja, atrodo, kad naujuosius metus pasitinka ne drąsinantys žiburiai, o paaštrėjusi įtampa ir smurtas.
Popiežius pasidžiaugė tokiu dideliu ir svabiu audiencijoje dalyvavusių ambasadorių ir kitų diplomatų skaičiumi, dėkojo diplomatams už įsipareigojimą tvirtinti valstybių ryšius su Šventuoju Sostu siekiant taikingo tautų sugyvenimo.
Popiežius aptarė dvišales sutartis, Šventojo Sosto sudarytas, pasirašytas ar ratifikuotas per 2019 metus su Kongo Respublika, Centrinės Afrikos Respublika – ją pavadino mylima šalimi, Burkina Fasu, Angola ir Italija dėl Lisabonos sutarties įgyvendinimo, taip pat savo apaštališkąsias keliones – jos leidžia ne tik sutvirtinti tikinčiųjų tikėjimą, bet ir yra proga paskatinti dialogą politiniu ir religiniu lygmeniu, sakė Pranciškus.
Jaunimas ir ugdymas
Prisiminęs savo apsilankymą Panamoje per 34-ąsias Pasaulines jaunimo dienas popiežius patikino, jog jaunimas – mūsų visuomenės ateitis ir viltis, bet taip jos dabartis, kvietė atkreipti dėmesį į suaugusiųjų, įskaitant dvasininkų, atsakomybę už seksualinius nusikaltimus prieš vaikų ir jaunuolių orumą, nusikaltimus, kurie žeidžia Dievą, užtikrino Šventojo Sosto įsipareigojimą išsiaiškinti nusikaltimus ir užtikrinti jaunimo apsaugą, būtent šiam tikslui buvo skirtas vasario mėnesį Vatikane sušauktas visų katalikų episkopatų pasitarimas. Šių labai rimtų žaizdų akivaizdoje vyresnieji negali atsisakyti savo švietėjiško vaidmens, o turi su dar didesniu uolumu padėti išugdyti jaunimo visavertę dvasinę, žmogišką ir socialinę brandą. Popiežius pranešė, kad žada sušaukti pasaulinio masto susitikimą gegužės 14 dieną tema „Naujai išrasti visuotinį ugdymo aljansą“.
.jpeg/_jcr_content/renditions/cq5dam.thumbnail.cropped.750.422.jpeg)
„Niekada anksčiau nebuvo tokio poreikio suvienyti mūsų pastangas ugdymo aljanse, suvienyti brandžius asmenis, galinčius įveikti susiskaldymą ir priešiškumą ir atgaivinti santykius broliškos žmonijos labui.“
Negalima užmiršti, kad jaunimas laukia vyresniųjų tauraus žodžio ir pavyzdžio, tačiau ir pats jaunimas gali reikšmingai prisidėti, jie savo entuziazmu, įsipareigojimu ir tiesos troškimu nuolatos primena, jog viltis nėra utopija, o taika yra galimas gėris. Šiame kontekste popiežius paminėjo klimato kaitos ir ekologinio atsivertimo iššūkius, kurių kol kas neperpranta tarptautinė politika.
Lotynų Amerika
Vyskupų sinodas Amazonijai iš esmės buvo bažnytinis įvykis, skirtas to regiono Bažnyčios evangelizavimo iššūkiams, tačiau tuo pat metu negalėjo nepaliesti visam pasauliui svarbių integralios ekologijos temų, nes Amazonijos miškai yra žemės „biologinė širdis“, patirianti vis didesnę grėsmę. Lotynų Amerikos šalyje rūpesčių kelia taip pat politinės krizės, visuomenės susipriešinimas, kuris nepadeda išspręsti svarbiausių gyventojų problemų, sakė Pranciškus primindamas Venesuelos atvejį.
Politiniai lyderiai turi labiau pasistengti atkurti dialogo kultūrą, kad sustiprintos demokratinės institucijos ir sutvirtinta teisinė valstybė užkristų kelią antidemokratiškoms, populistinėms ir ekstremistinėms apraiškoms.
Artimieji Rytai
Antroji popiežiaus kelionė 2019 metais jį nuvedė į Jungtinius Arabų Emyratus. Tai buvo pirmas Apaštalo Petro įpėdinių apsilankymas Arabų pusiasalyje, sakė Pranciškus, prisiminęs Abu Dabyje jo ir Al Azharo didžiojo imamo al-Tayyibo pasirašytą Žmonijos brolybės dokumentą, taip pat jis priminė šio dokumento svarbą būsimų kartų tarpreliginiam dialogui.
Popiežius sakė, kad taikos ir vilties temos vyravo ir jo kelionėje į Maroką, kur su karaliumi Mohamedu VI pasirašė bendrą pareiškimą dėl Jeruzalės, apie šio unikalaus, dvasiškai reikšmingo miesto pašaukimą taikai. Mintys apie Jeruzalę paskatino popiežių paprašyti tarptautinės bendruomenės drąsiai ir nuoširdžiai paremti izraeliečių ir palestiniečių taikos procesą gerbiant tarptautinę teisę ir, kaip minėta, visomis pastangomis siekti išvengti platesnio masto konflikto Artimuosiuose Rytuose dėl naujos įtampos, kilusios tarp Irano ir JAV.
Pabėgėliai ir migrantai
Popiežius taip pat priminė Jemeną, išgyvenantį bene sunkiausią savo istorijoje humanitarinę katastrofą, ir konfliktą Libijoje, šalyje, kuri tapo palanki dirva prekybai žmonėmis. Pranciškus su sielvartu pridūrė, kad Viduržemio jūra tebėra didžiulės migruojančių žmonių kapinės. Popiežius nuogąstavo, kad tarptautinė bendruomenė rodo abejingumą šių situacijų atžvilgiu ir prašė, kad visos valstybės prisiimtų atsakomybę, kad būtų surasti ilgalaikiai sprendimai, leidžiantys pabėgėliams ir migrantams įsikurti ir gyventi saugioje vietoje.
Rytų Europa ir „užšaldyti konfliktai“
Tęsiant praėjusių metų apžvalgą, iš Artimųjų Rytų regiono popiežiaus žvilgsnis nukrypo į tris rytų Europos kraštus, kuriuos jis aplankė 2019 metais: Bulgariją, Šiaurės Makedoniją ir Rumuniją. Tai skirtingos šalys, tačiau joms bendra tai, kad jos yra kelių kryžkelės ir tiltai tarp Rytų ir Vakarų. Vizitas jose dar kartą leido įsitikinti dialogo ir susitikimo kultūros svarba kuriant taikias visuomenes, kuriose kiekvienas gali išreikšti savo etninę ir religinę priklausomybę.
Kalbėdamas apie Europą popiežius pabrėžė dialogo ir tarptautinės teisės svarbą sprendžiant kartais dešimtmečius besitęsiančius „užšaldytus konfliktus“ ir dėl jų kenčiančių populiacijų problemas Balkanuose ir Kaukaze, tame tarpe Gruzijoje, rytų Ukrainoje. Šventasis Sostas taip pat remia derybas dėl Kipro suvienijimo.
Pranciškus priminė, jog šiais metais minėsime Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Helsinkyje surengtos konferencijos Susitarimo paskelbimo 45 metų sukaktį. Helsinkio susitarimai buvo svarbus žingsnis mažinant įtampą tuometinėje geležinės uždangos padalintoje Europoje, kuris parodė, jog galima spręsti nesutarimus konsensuso būdu. Popiežius įvertino ESBO pastangas šiandieninėje Ukrainoje.
Europos integracija – taikos pamatas
Popiežius akcentavo taikos ir vystymosi pamatus, kuriuos paklojo Europos Tarybos įsteigimas 1949 metais, Europos žmogaus teisių konvencijos priėmimas ir Europos integracija. Robertas Šumanas 1950 metų gegužės 9 dienos deklaracijoje pareiškė, jog „Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus“. Dabartinės Europos tėvai steigėjai suprato, jog tik palaipsniui dalindamasis idealais ir ištekliais kontinentas išsigydys karo žaizdas ir išvengs naujų skilimų. Šventasis Sostas nuo pat pradžių vertino europietišką projektą, kaip liudija Šventojo Sosto dalyvavimo Europos Taryboje stebėtojo teisėmis 50-etis ir diplomatiniai santykiai su tuometine Europos bendrija. Šventasis Sostas pabrėžia tokį bendros Europos projektą, kuris visus įtraukia, kuris yra kuriamas visų, kuris yra socialiai teisingas ir solidarus, užtikrina taiką ir vystymąsi visiems jo nariams, priklausančiais jai nuo seno ar norinčiais jais tapti.
Solidarumo vertybė
Europos istorijai ir jos tautų dvasiai yra būdingas solidarumo jausmas, kurio šaknys yra ir romėniškame pietas ir krikščioniškoje caritas. Paryžiaus Notre Dame katedros gaisras parodė, kaip trapu ir kaip lengva sugriauti tai, kas atrodė tvirta. Brangaus ne vien katalikams, bet visai Prancūzijai ir žmonijai pastato patirta žala iš naujo pateikė Europos kultūrinių ir istorinių vertybių bei jos šaknų temą. Kai trūksta atraminių vertybių, lengviau krypstama į priešpriešą nei į sanglaudą.
Berlyno sienos, skaudžios nesenos istorijos simbolio, griuvimo 30-osios metinės primena, kaip lengva statyti užtvaras, kurios įkūnija susipriešinimo kultūrą, tolinančią žmones vienas nuo kito, atveriančią kelią ekstremizmui ir prievartai. Tai vis labiau regime internete ir socialinėse komunikacijos priemonėse plintančioje kalboje. Teikime pirmumą tam, kas artina, tiltams, o ne neapykantos užtvaroms.
Afrikos kontinentas tarp taikos ir smurto
„Taikos ir susitaikinimo ženklus galėjau matyti kelionėje į Afriką“, – sakė popiežius Pranciškus, iš aplankytų kraštų pirmiausia paminėdamas Mozambiką, pasidžiaugdamas rugpjūčio taikos susitarimu šioje šalyje, prisimindamas jos žmonių džiaugsmą ir nusiteikimą kartu įveikti kasdienius darbus. Apsilankymas Madagaskare leido pamatyti, kaip įmanoma kurti saugumą ten, kur jo nebuvo, desperaciją, mirties ir griovimo prognozes pakeisti viltimi ir gyvenimu. Šiuo požiūriu labai svarbi šeima ir bendruomenės jausmas, kuris leidžia įsitvirtinti pamatiniam pasitikėjimui, būtinam bet kokiam žmogiškam ryšiui. Vizitas Mauricijuje taip pat leido patirti religijų bendradarbiavimą vardan socialinės taikos.
Deja, skaudu matyti, jog kitose žemyno valstybėse, ypač Burkina Fase, Malyje, Nigeryje ir Nigerijoje, tęsiasi smurtas prieš nekaltus žmones, tarp kurių daug krikščionių, persekiojamų ir žudomų dėl jų ištikimybės Evangelijai.
„Raginu tarptautinę bendruomenę remti šių kraštų pastangas kovojant su terorizmu, kuris sukruvina vis didesnes Afrikos dalis ir kitus pasaulio regionus“, – sakė popiežius ir pridūrė, jog nepakanka apsiriboti saugumu: reikia realios socialinės pažangos, kuri susideda iš skurdo mažinimo, medicininių paslaugų gerinimo, gero valdymo ir pilietinių teisių gerbimo. Popiežius paminėjo Somalio kyšulį, Kamerūną, Kongo Demokratinę Respubliką, ypač jos rytinę dalį, kur būtina auginti skirtingų kultūrinių, etninių ir religinių išraiškų brolybę.
Šventasis Tėvas savo auditorijos dėmesį atkreipė į specifinę vidaus pabėgėlių problemą, kurią lemia konfliktai ir humanitarinės krizės. Daug su šia problema susiduriančių kraštų neturi reikiamų struktūrų, nėra ir deramo tarptautinio apibrėžimo, atsako ir rėmimo. Popiežius vylėsi, kad reikalingų ir konkrečių atsakymų pateiks neseniai Jungtinių Tautų Organizacijoje šiai problemai sukurta platforma.
Sudanui, Centrinės Afrikos Respublikai, Pietų Sudanui ypač reikia taikos, demokratijos ir gerovės augimo. Pranciškus pakartojo, jog viliasi šiais metais aplankyti Pietų Sudaną kartu su anglikonų primu Justinu Welby ir buvusiu Škotijos Bažnyčios moderatoriumi Johnu Chalmers.
Azija: nesuvienodinančios harmonijos pavyzdys
Jo paskutiniai 2019 metais aplankyti kraštai, priminė popiežius Pranciškus nukreipdamas žvilgsnį į Aziją, buvo Tailandas ir Japonija. Pirmoje šalyje jis susipažino su harmoninga filosofine, kultūrine ir religine įvairove. Tai svarbus pavyzdys tokioje globalizacijoje, kuri siekia sulyginti skirtumus, juos traktuoti vien ekonominėje-finansinėje perspektyvoje, rizikuojant ištrinti esminius požymius, kurie būdingi įvairioms tautoms.
Japonijoje buvo galima ranka paliesti skausmą ir siaubą, kurį žmonės sugeba sukelti. Klausant išgyvenusiųjų Nagasakio ir Hirošimos atominį bombardavimą buvo aišku, jog neįmanoma tikros taikos pastatyti ant grėsmės visiškai sunaikinti pasaulį branduoliniais ginklais. Pasak popiežiaus, būtina išsaugoti tokius atsiminimus, kad žmonių sąžinė būtų stipresnė ir atsilaikytų prieš valią dominuoti ir griauti. Pranciškus dar kartą griežtai pasmerkė branduolinių ginklų naudojimą ir patį jų turėjimą. Jie palaiko baimės, nepasitikėjimo ir priešiškumo klimatą, naikina viltį. Jų naudojimas yra amoralus ir nusikalstamas prieš asmenį ir jo orumą, prieš mūsų bendrų namų ateities galimybę. Pasaulis be branduolinių ginklų yra įmanomas ir būtinas. Ne jų arsenalai, o kantrus ir konkretus geros valios žmonių darbas dėl taikaus, solidaraus ir pagarbaus pasaulio jį daro saugesnį. Popiežius palinkėjo, kad branduolinio ginklo neplatinimo susitarimui skirta konferencija Niujorke balandžio – gegužės mėnesiais taptų žingsniu tokia kryptimi.
Popiežius paminėjo dar vieną kraštą ir perdavė savo maldą ir artumą jo žmonėms: nuo gaisrų kenčiančią Australiją.
Tarptautinės bendruomenės, meno ir Bažnyčios sukaktys
Savo kalbą popiežius užbaigė primindamas dar tris reikšmingas sukaktis, visų pirma Jungtinių Tautų Organizacijos įsteigimo 75 metų sukaktį. 1945 metų JT Chartijos principai – taikos troškimas, teisingumo paieškos, pagarba asmens orumui, humanitarinė pagalba ir bendradarbiavimas – išlieka galiojantys ir šiandien, didele dalimi dėl šios organizacijos įsipareigojimo išvengta dar vieno pasaulinio karo. Visa žmonių šeima ir kiekviena valstybė turi stengtis vardan bendrojo gėrio.
Toks siekis bus veiksmingesnis, jei bus stengiamasi pranokti perspektyvą ir kalbą tarptautinių institucijų žodyne ir aktuose, kurie susieja pamatines teises su kintančiomis situacijomis ir pamiršta, kad jos remiasi pačia žmogiškos būtybės prigimtimi. Tai rizikuoja ne suartinti, o nutolinti tarptautinės bendruomenės narius tuo metu, kai visiems regima liūdna daugiašališkumo krizė.
Kitos dvi sukaktys, anot popiežiaus, gali pasirodyti nesusijusios su pagrindine susitikimo tema: didžio menininko Rafaelio 500 metų mirties sukaktis ir Mergelės Marijos Dangun Ėmimo paskelbimo 70 metų sukaktis.
Rafaelis genialiai susiejo medžiagas, spalvas ir garsus į vieną meno kūrinį. Taip ir diplomatija turi harmonizuoti tautų ir valstybių savybes taikiam ir teisingam pasaulio paveiks, kuriuo trokštame žavėtis, sukurti. Rafaelis buvo itališkojo renesanso epochos sūnus, priminė popiežius, sveikindamas italų tautą ir linkėdamas, kad tokio menu ir istorija turtingo renesanso atmintis padėtų jai atsiverti ateičiai.
Viena iš pagrindinių Rafaelio tapybos temų yra Marija, jai jis skyrė daug drobių. Šiais metais Katalikų Bažnyčia mini Dangun Ėmimo paskelbimą prieš 70 metų.
Atsimindamas ir JT konferencijos Pekine apie moterį 25 metų sukaktį, popiežius linkėjo, kad vis labiau būtų pripažintas moterų indėlis visuomenės gyvenime, būtų nutraukta bet kokia neteisingumo, nelygybės ir smurto forma prieš jas.
Pasak jo, Marijos Ėmimas į Dangų skatina žvelgti toliau, matyti tą dieną, kai, žemiškojo kelio pabaigoje, teisingumas ir taika bus visiškai atstatyti. Ši viltis drąsina mūsų žmogišką, netobulą, bet vertingą siekį diplomatijos priemonėmis jau dabar siekti taikos vaisių ir žinoti, kad tai įmanoma. (SAK, RK / Vatican News)
