Vatican News
 (© Biblioteca Apostolica Vaticana)

Dievo Žodžio sekmadienis. Popiežių ir Bažnyčios mokymas (1)

„Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“, – sako kunigas šv. Jeronimas, Biblijos vertėjas. Jo IV amžiuje parengto Biblijos vertimo į lotynų kalbą pagrindu parengtos visos ateinančių kartų visomis kalbomis išleistos Šventųjų Raštų knygos, iki pat naujausių laikų, kai vėl pradėta atsižvelgti į Biblijos šaltinius graikų kalba. Šiemet minimos šv. Jeronimo, Bažnyčios mokytojo, mirties 1600 metinės. Popiežius šios jubiliejinės sukakties proga paskelbė liturginę naujovę: Jis įrašė Trečiąjį eilinį sekmadienį į liturginį kalendorių kaip Dievo Žodžio sekmadienį. Pasak Pranciškaus, tokiu būdu bus galima „naujai išgyventi Prisikėlusio Viešpaties gestą, kuriuo jis ir mums atveria savo Žodžio lobyną, kad pasaulyje būtume to neišsemiamo turto skelbėjai“. Šiemet Dievo Žodžio sekmadienis minimas pirmąjį kartą. Tai vyks sausio 26 dieną. Pats popiežius pirmąjį Dievo Žodžio sekmadienį aukos Mišias Šv. Petro bazilikoje.

Šiemet Dievo Žodžio sekmadienis minimas pirmąjį kartą. Tai vyks sausio 26 dieną. Pats popiežius pirmąjį Dievo Žodžio sekmadienį aukos Mišias Šv. Petro bazilikoje. Popiežius Pranciškus apie Dievo Žodžio sekmadienio įvedimą paskelbė apaštališkajame laiške Aperuit ills. Pranciškus rašo: 

„Biblija, Šventasis Raštas, kalba apie Kristų ir skelbia jį kaip tą, kuris turi pereiti per kančią ir įžengti į šlovę (plg. AI 26). Apie jį kalba ne atskira jų dalis, bet visi Raštai. Be Raštų jo mirties ir prisikėlimo būtų neįmanoma išskaityti. Štai kodėl viename seniausių tikėjimo išpažinimų pabrėžiama: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui“ (1 Kor 15, 3–5). Taigi Raštai kalba apie Kristų ir leidžia mus tikėti, kad jo mirtis ir prisikėlimas priklauso ne mitologijos sričiai, bet yra istorinis įvykis ir sudaro jo mokinių tikėjimo branduolį.

Gilus ryšys sieja Šventąjį Raštą ir tikinčiųjų tikėjimą. Kadangi tikėjimas gimsta iš klausymo, o klausymas – iš Kristaus žodžio skelbimo (plg. Rom 10, 17), tikintieji kviečiami suvokti, kaip neatidėliotina ir svarbu klausytis Viešpaties žodžio tiek liturginiame vyksme, tiek meldžiantis ar asmeniškai jį apmąstant. (AI 7)

„Kai Šventasis Raštas yra skaitomas ta pačia dvasia, kuria buvo parašytas, jis visuomet išlieka naujas. Senasis Testamentas niekuomet nėra senas, nes yra Naujojo dalis, o viskas perkeičiama vienos jį įkvepiančios Dvasios. Visas Šventasis Tekstas vykdo pranašišką funkciją: jis susijęs ne su praeitimi, bet su dabartimi tų, kurie maitinami tuo žodžiu. Pats Jėzus tai aiškiai patvirtina savo tarnystės pradžioje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kas kasdien maitinasi Dievo žodžiu, panašiai kaip Jėzus gyvena dabartyje visų tų, su kuriais susiduria; toks žmogus nėra gundomas atsiduoti nevaisingam praeities ilgesiui, taip pat bekūnei ateities utopijai.

Šventojo Rašto pranašiškasis veikimas pirmiausia reiškiasi jo klausančiojo atžvilgiu. Jis sukelia saldybę ir kartumą. Čia prisimintini pranašo Ezekielio žodžiai – Viešpaties pakviestas suvalgyti knygos ritinį, jis pripažįsta: „... mano burnoje jis tapo saldus tartum medus“ (Ez 3, 3). Ir evangelistas Jonas Patmo saloje išgyvena tą pačią knygos valgymo patirtį kaip Ezekielis, tačiau dar priduria: „Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto“ (Apr 10, 10).

Dievo Žodis yra saldus. Jis ragina mus dalytis juo su žmonėmis, kuriuos sutinkame savo gyvenime, kad taip išreikštume jame glūdinčios vilties tikrumą (plg. 1 Pt 3, 15–16). Kartumas dažnai patiriamas suvokiant, kaip mums sunku nuosekliai gyventi Dievo Žodžiu, taip pat konkrečiai išgyvenant jo atmetimą, kai nepasitikima, kad jis gali suteikti prasmę gyvenimui. Todėl būtina niekuomet neapsiprasti su Dievo Žodžiu, bet juo maitintis, kad vis labiau atskleistume ir intensyviau išgyventume ryšį su Dievu ir broliais“. (AI 12)

2020 sausio 15, 17:12