Popiežius dėkojo už praėjusius metus: Dievas keičia viską
„Dievo Motinos“ titulas Marijai buvo oficialiai priskirtas visuotiniame Bažnyčios susirinkime Efese 431 metais. Pagrindinė jo prasmė pabrėžti, kad Kristus, tikras Dievas, taip pat yra tikras žmogus, iš tiesų gimęs iš moters, iš tiesų įsikūnijęs, taip pat pabrėžti vienybę tarp dieviškojo ir žmogiškojo matmens jame. Būtent todėl po ilgų diskusijų parinktas ne kai kurių siūlytas titulas „Christotokos – Kristaus Motina “, o „Theotokos – Dievo Motina“. Akivaizdu, kad Dievo Motinos iškilmė turi prasmę tik Kalėdų iškilmės šviesoje ir dar kartą nukreipia mūsų mintis į Dievo Sūnaus gimimą dėl mūsų, kaip savo homilijoje pabrėžė popiežius Pranciškus.
*
Dievo Sūnus, priminė jis, gimė mažame Betliejaus kaimelyje ir gyveno nedideliame Nazareto mieste, o mirė atmestas didžiojo Jeruzalės miesto, buvo nukryžiuotas už jos sienų, kaip ir kiti atmestieji ir nusidėjėliai.
Jėzaus žodžiai ir išgelbėjimo ženklai sužadino nuostabą ir trumpalaikį entuziazmą. Jų prasmė nebuvo suvokta ir netrukus pamiršta, kaip rodo atsakymas į romėnų gubernatoriaus suteiktą pasirinkimą išlaisvinti Barnabą ar Jėzų, kuris, lydimas paniekos žvilgsnių ir pašaipių komentarų, netrukus buvo nukryžiuotas. Būtent tada kryžiaus medis tapo gyvenimo medžiu, visus patraukiančia Dievo galybe. Po kryžiumi ir Dievo Motinos motinystė buvo išskleista bei dovanota visiems žmonėms. Dievo Motina tapo Bažnyčios Motina.
Dievo buvimas negali būti sufabrikuotas, padirbtas, jis turi būti atskleidžiamas ir atrandamas. Todėl turime prašyti Dievo malonės matyti naujomis, tikėjimo akimis. Jau pranašai perspėja neapriboti Dievo buvimo vien šventykla, nes Dievas gyvena savo tautos tarpe, eina kartu su ja, jo ištikimybė savo vaikams yra konkreti.
Kai Dievas per savo Sūnų panoro atnaujinti visus dalykus, jis pradėjo ne nuo šventyklos, bet nuo kuklios ir neturtingos savo tautos moters įsčių. Šis Dievo pasirinkimas yra nepaprastas. Jis nekeičia istorijos per galingus pilietinių ir religinių institucijų žmones, bet per imperijos periferijos moteris, kaip kad Marija ar Elžbieta.
Per Šventąją Dvasią, kuri kiekvienoje širdyje ištaria Jo Žodį, Dievas laimina savo vaikus ir juos drąsina darbuotis vardan taikos mieste.
„Šį vakarą norėčiau, kad mūsų žvilgsnis į Romos miestą visa aprėptų iš Dievo žvilgsnio perspektyvos. Viešpats džiaugiasi matydamas, kiek gero čia padaroma kiekvieną dieną, kiek pastangų ir atsidavimo atiduodama vardan brolybės ir solidarumo. Roma nėra vien sudėtingas miestas, su daug problemų, nelygybe, korupcija ir socialinėmis įtampomis. Roma yra miestas, į kurį Dievas siunčia savo Žodį, kuris per Dvasią susisuka lizdą jo gyventojų širdyse ir juos skatina tikėti, nepaisant visko viltis ir mylėti, kovojant už visų gėrį“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, kuris taip pat yra Romos vyskupas. – „Galvoju apie daugelį drąsių asmenų, tikinčių ir netikinčių, kuriuos sutikau pastaraisiais metais ir kurie yra pulsuojanti Romos širdis“.
Pasak Šventojo Tėvo, Dievas nenustoja keisti istorijos ir toliau renkasi mažus ir neturtingus, juos įkvepia, drąsina kurti solidarumo ryšius, statyti tiltus, o ne sienas.
Turime, pasak Pranciškaus, pradėti nuo įsiklausymo, kuris jau yra meilės veiksmas. Turime susitikti ir išgirsti kitus, jų pagalbos šauksmą, atpažinti Dievo buvimą ir veikimą kitų gyvenimuose.Popiežius linkėjo daugiau darbais nei žodžiais liudyti naują Evangelijos gyvenimą: tai jau yra meilės tarnystė, kuri keičia tikrovę, išvėdina orą mieste ir Bažnyčioje, leidžia palikti už nugaros senus užkietėjimus ir priešpriešas.
Senovinio krikščionių himno „Te Deum laudamus“ autorystė kartais priskiriama šv. Kiprijonui, kartais šv. Augustinui, kartais šv. Ambraziejui: viena aišku, tai labai sena giesmė, žinoma Bažnyčioje mažiausiai nuo IV amžiaus pabaigos. Egzistuoja daugybė šio himno muzikinių kompozicijų, parašytų garsių kompozitorių.
Galima pridurti, kad Marijos pagerbimas kaip Dievo Motinos – Theotokos taip pat sustiprino jau anksčiau egzistavusias ir sužadino naujas intuicijas dėl Mergelės Marijos išskirtinio vaidmens Dievo išgelbėjimo plane, kurį pripažįstant ir gimė marijiškasis pamaldumas ir kultas. Pirmiausia pačioje Romoje, kur po Efeso susirinkimo viena iš bažnyčių buvo tuoj pat dedikuota Marijai kaip Dievo Motinai, ši bazilika dar kitaip žinoma kaip Didžioji Marijos bazilika (Maria Maggiore), tai viena iš keturių popiežiškųjų bazilikų, lankomų piligrimų.
Dar vienas esminis paskutinės metų dienos mišparų akcentas buvo Eucharistijos adoracija ir eucharistinis palaiminimas iš popiežiaus rankų, taip Kristaus įsikūnijimą siejantis su Kristaus tapimu duona mums. (RK/ Vatican News)
