Popiežius paragino gyvenimą suderinti su Jėzaus troškimais
Popiežius homilijoje pagal Žodžio liturgijos skaitinius kvietė pamąstyti, ką reiškia prisikelti iš numirusių. Esame pašaukti į pasaulį, kad prisikeltume, nes „mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20), – rašo laiške apaštalas Paulius ir „būsime prikelti paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 40), – sako Jėzus Evangelijoje. Turėdamas mintyse prisikėlimą, Judas Makabiejus (melsdamasis už mirusius) padarė „gerą ir kilnų darbą“, priminė popiežius.
Jis visų prima kvietė Mišių dalyvius pamąstyti apie pasirinkto gyvenimo kelio kryptį. Ar tarnystės metu vykdydamas man pavestus uždavinius artinausi prie Viešpaties? Ar apie tai tariausi su Juo? Ar sutiktiems žmonėms priminiau Jėzų, ar vedžiau juos pas Jėzų savo malda? Ar pasilikau savo minčių pasaulyje, tik džiaugdamasis dėl to, kas pasisekė, ir skųsdamasis dėl to, kas nepasisekė? Žodžiu – ar gyvendamas einu pas Viešpatį, ar tik sukuosi apie save? Kokia mano gyvenimo kryptis? Ar tik bandau sudaryti gražų įspūdį, išsaugoti savo vaidmenį, laiką ir erdvę, ar einu pas Viešpatį?
Jėzaus žodžiai Evangelijoje: „Ateinančio pas mane neatstumsiu!“ (Jn 6, 37) –?sukrečiantys, mat leidžia suprasti, kad jis gali atstumti krikščionį, kuris neina pas Jį. Tie, kurie priklauso Jėzui, gyvena ėjimu pas Jį, sakė Pranciškus. Popiežius prašė neužmiršti paties svarbiausio ir sudėtingiausio išėjimo, įprasminančio visus kitus: išėjimo iš savęs! Tik išeidami iš savęs atveriame duris, kurios nuveda pas Viešpatį.
Prašykime šios malonės: „Viešpatie, trokštu ateiti pas Tave kasdien nueinamu gyvenimo keliu ir per sutinkamus bendrakeleivius. Padėk man, kad išeičiau iš savęs, kad nueičiau pas tave, kuris esi gyvenimas.
Popiežius homilijoje taip pat kvietė prisiminti Judo Makabiejaus „gerą ir kilnų darbą“ atsiminti dievotai mirusiuosius (2 Mak 12, 45). Kitaip tariant, pamaldumas pelno nepaprastai garbingą atlygį. Malda už kitus atveria amžinybės duris. Pasilenkimas tarnauti stokojantiesiems yra buvimas rojaus prieškambaryje. Jei „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), tai būtent meilė yra žemę ir dangų sujungiantis tiltas. Popiežius tęsė:
„Todėl galime savęs klausti, ar žengiame pirmyn šiuo tiltu? Ar mane jaudina stokojančiojo būklė? Ar moku verkti dėl kenčiančiųjų, kurių niekas neprisimena? Ar padedu negalinčiam atsilyginti? Tai nėra gerumo farsas, banali meilė, bet gyvenimo ir priskėlimo klausimai.“
Šventasis Tėvas kvietė prieš darant svarbų sprendimą pagal jėzuitų steigėjo Ignaco Lojolos dvasines pratybas susimąstyti taip, tarsi būtume Dievo akivaizdoje laikų pabaigoje. Pasak popiežiaus, gali būti naudinga pažvelgti ne savo, o Viešpaties akimis, kad pažvelgtume galvodami apie ateitį, apie prisikėlimą, o ne tik apie praeinančią šiandieną.
Užbaigdamas Pranciškus sakė:
„Ar išeinu, kad kasdien eičiau pas Viešpatį? Ar mintimis ir veiksmais atjaučiu stokojančiuosius? Ar darau svarbius sprendimus Dievo akivaizdoje? Leiskime, kad bent vienas iš šių trijų stimulų mus pažadintų. Tuomet egzistencijos prasmę slopinančių balsų pasaulyje savo troškimus labiau suderinsime su prisikėlusio ir gyvojo Jėzaus troškimais.“ (SAK / VaticanNews)
