Popiežius, Bažnyčia, Lietuva: mūsų pareiga ne padėti, o būti šalia
Ruošdamasis kelionei Pranciškus pasveikino ne tik Lietuvos katalikų bendruomenės tikinčiuosius. Primindamas, kad atvysta kaip Katalikų Bažnyčios ganytojas, Pranciškus išsakė troškimą „apkabinti visus gyventojus, su visais pasidalyti taikos, geros valios ir pasitikėjimo ateitimi žinia“. Kartu jis reiškė viltį, kad vizitas „padrąsins visus geros valios žmones, kurie taikiai darbuojasi siekdami palengvinti vargstančiųjų brolių ir seserų kančią, ugdo visos visuomenės vienybę ir darbą“. Popiežius troško padrąsinti visus, kurie gyvena Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje – šalyse, kurias aplankė tuoj po savo vizito Lietuvoje.
Popiežius prisiminė Baltijos šalių gyventojų subrandintą „laisvės turtą“. Laisvė, sakė video žinioje Pranciškus, „yra turtas, kurį reikia nuolat saugoti ir perduoti naujoms kartoms kaip brangų paveldą“.
Pranciškaus laukimas visoje Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje, popiežiaus susitikimai ir bendravimas kelionės dienomis nesibaigė atėjus atsisveikinimo su Baltijos šalimis momentui. Išvykdamas Pranciškus prisiminė Baltijos šalių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, gyventojų būgštavimus dėl naujų grėsmių iš Rytų...
Paklaustas apie jo raginimą kelionės metu „tiesti tiltus“ ir ką reiškia „būti tiltu“, Pranciškus klausimą uždavusiai žurnalistei atsakė:
„Aš puikiai suvokiu, kad trys Baltijos šalys visada yra pavojuje. Visada. Invazijos baimė nuolatinė, nes visa istorija jums tai primena, ir jūs teisingai sakote, kad nėra lengva būti tiltu, tačiau šitos rungtynės žaidžiamos kasdien, pasitelkiant kultūrą, dialogą, nors ir nėra lengva. Mūsų visų pareiga yra jums padėti. Net ne padėti, o būti šalia“.
Popiežius šiais žodžiais užtikrino, kad jis, Šventasis Sostas ir Visuotinė Bažnyčia jaučia pareigą ne tik padėti, bet būti šalia ir, galima pridurti, tęsti tą patį Lietuvos palaikymo „kursą“, kurį popiežiai ir Šventasis Sostas vykdo jau daugiau kaip šimtmetį. Beje, Pranciškus prisiminė ir tai, kad jo kelionė į Baltijos šalis sutapo su Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybės šimtmečiu.
Grįždamas namo iš keturių dienų kelionės, lėktuve pakeliui į Romą popiežius, atsakydamas į latvių žurnalisto klausimą, prisipažino: „Savo tėvynėje nieko nežinojau apie Latviją, tačiau pažinojau nemažai lietuvių emigrantų. Argentinoje jų yra tikrai daug. Jie atsineša ten savo kultūrą ir istoriją, kuria didžiuojasi... Paskui jie stengiasi įsilieti į naują šalį, bet daro tai išsaugodami savo tapatybę. Manau, kad kova siekiant išsaugoti tapatybę labai sustiprina. Jūs turite tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri išsaugoma per šaknis ir kančią. Ką galima daryti norint apsaugoti tapatybę? Atsigręžti į šaknis – tai svarbu. Tai senas dalykas, bet jį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai dera perteikti, šaknis reikia perteikti jaunajai kartai per dialogą, ypač tarp senų ir jaunų. Ir reikia tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė yra turtas, jeigu suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Šiais žodžiais apie „tapatybės ir priklausymo tautai turtą“, apie „tapatybės išsaugojimą per šaknis ir kančią“ popiežius Pranciškus samprotavo jau pirmojoje savo kalboje Vilniuje, per susitikimą su Lietuvos valstybės vadove, vyriausybės nariais ir diplomatais, visuomenės ir valdžios atstovais:
„Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti! Štai Jūsų himno eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – pakartojo Pranciškus.
Popiežius Pranciškus Lietuvos sostinėje Vilniuje, prezidentės Dalios Grybauskaitės akivaizdoje, daugumai Lietuvos gyventojų per televizorių stebint jo vizito pirmąsias minutes išgirdo drauge padrąsinančius ir raminančius žodžius: „Galite būti tikra, kad Katalikų Bažnyčia, kaip ir iki šiol, negailės pastangų ir visokeriopai prisidės, kad ši šalis galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu“.
Suėjus metams nuo Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje tapo regimi pirmieji popiežiaus pasisakymo vaisiai: jis pranešė, kad spalio 5 dieną Bažnyčiai Lietuvoje paskirs dar vieną Romos Bažnyčios kardinolą – arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, kartu su savo bendraminčiais savo veikla sovietmečiu, nepaisant nei persekiojimų, nei buitinių sunkumų parodžiusiam Lietuvą ir Bažnyčią Lietuvoje kaip „tylią karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoją“ (Pranciškaus kalba Simono Daukanto aikštėje, 2018 rugsėjo 22 d.).
Pranciškus Vilniuje pirmąją kelionės dieną meldėsi Aušros Vartų Marijos koplyčioje, sukalbėjo rožinį, palaimino hospiso ligonius, dalyvavo susitikime su jaunimu ir aplankė Vilniaus katedrą.
Šventasis Tėvas meldė Aušros Vartų Mariją padaryti Lietuvos gyventojus uoliais Dievo gerumo liudytojais, ypač ten, kur trūksta tikėjimo šviesos, paguodos vilties ir gyvos meilės liepsnos.
„Šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos kraujuojančiomis žaizdomis; (...), tai Jėzaus žaizdos; jos tikros, konkrečios, o iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos jie šaukia, kad mes jiems atneštume gydančią meilės šviesą. Nes gailestingoji meilė yra raktas, atrakinantis dangaus vartus“.
„Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis Jo reikalo, tai yra Evangelijos, žmonijos, žmonių reikalo. Nes Jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mūsų kūręs iš naujo, net jei mes kartais stengiamės save sužlugdyti. Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčių pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada“, – sakė Lietuvos jaunimui Pranciškus.
Norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį, pakalbinkite senolius – nėra nuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn!“. (SAK / Vatican News)
