Vatican News
2013 liepos 8-ąją popiežius išvyko į savo pirmąją kelionę 2013 liepos 8-ąją popiežius išvyko į savo pirmąją kelionę 

Pirmoji popiežiaus Pranciškaus kelionė: „kur tavo brolis?“

Lygiai prieš šešerius metus, 2013 metų liepos 8-ąją, popiežius Pranciškus pirmą kartą po savo išrinkimo kovo mėnesį paliko Romos vyskupijos ribas ir leidosi į kelionę. Ši kelionė nebuvo suplanuota, kaip įprasta, iš anksto, tačiau padiktuota spontaniško popiežiaus sielovadinio rūpesčio, išreiškianti Pranciškaus pontifikato prioritetus.

Pirmosios pontifikato kelionės tikslu Pranciškus pasirinko arčiau Afrikos nei Italijos krantų Viduržemio jūroje esančią Lampedūzos salą, kuri iš ramios žvejybos ir turizmo stoties tuo metu tapo pabėgėlių priėmimo centru. Galima prisiminti, kad 2013 pradžioje prasidėjo tai, kas dažnai pavadinama europine migracijos krize: šimtai tūkstančių žmonių – vaikų ir senų žmonių, merginų ir vaikinų – pradėjo savo kelionę į Europą, bėgdami nuo karo ir skurdo. Ši migracija buvo susijusi su mirtimi galinčiais pasibaigti pavojais žemyninėje Afrikos dalyje, o galiausiai rizikingu persikėlimu jūroje iki Europos krantų, iki Italijai priklausančios Lampedūzos salos. Nuolatos buvo pranešama apie laivų ir laivelių nuskendimą, po kurių buvo iš vandens buvo surenkama dešimtys ar net šimtai lavonų, tarp kurių netrūko vaikų. Daug pražuvusių niekada nebuvo ir nebus atrasti. Po dar vienos nelaimės prie salos krantų Pranciškus, jo paties žodžiais, pajuto pareigą į ją atvykti, melstis už žuvusiuosius, būti arti migrantų, jiems padedančiųjų ir salos gyventojų. Taip pat žadinti sąžines, kad tokios nelaimės nesikartotų.

Pranciškus jūros vandenyje paliko gėlių vainiką
Pranciškus jūros vandenyje paliko gėlių vainiką

Pirmasis popiežiaus Pranciškaus gestas Lampedūzoje buvo gėlių vainiko nuleidimas į jūrą ir malda už visus tuos, kurių vilties kelionė baigėsi mirtimi vandenyje.  Po to popiežius susitiko su tais, kurie kelionę išgyveno, daugiausia afrikiečiais, taip pat su Lampedūzos pabėgėlių priėmimo centro direktoriumi, humanitariniais darbuotojais, JT žinybų atstovais.

Pagrindinis Šventojo Tėvo kelionės į Lampedūzą įvykis buvo su katalikų bendruomene aukotos Nusidėjėlių atsivertimo prašymo Mišios, pagal Romos Mišiolą aukojamos už ypatingus krikščionių reikalus.

Daug Mišiose naudotų daiktų liudijo apie ypatingą Šventojo Tėvo intenciją ir artumą su vietiniais ir imigrantais: Vyskupo lazda, su kuria į Mišias atėjo Pranciškus, buvo medinė, o pultas skaitiniams, Mišių altorius ir taurė – pagaminti iš laivo vairo, valties dugno ir kitų laivų, kuriais imigrantai atplaukė į Lampedūzą, dalių.

„„Adomai, kur esi?“ – tai pirmas klausimas, kuriuo Dievas kreipiasi į nusidėjusį žmogų, – Mišių homilijoje sakė popiežius. – Adomas pasimetęs. Jis panoro būti galingas, viskam viešpatauti, o štai prarado jam skirtą vietą kūrinijoje. Harmonija išsiderino. Žmogus ėmė klysti. Ir tai kartojasi mūsų santykiuosi su kitais žmonėmis. Kitas žmogus jau nebe brolis, kurį reikia mylėti, bet kliūtis, trukdanti mano gerovei. Dievas užduoda ir kitą klausimą: „Kainai, kur tavo brolis?“. Troškimas viešpatauti pradeda visą seką nusikaltimų, iki pat žudymo, iki brolio kraujo praliejimo. Šitie du klausimai skamba ir šiandien“.

„Daugelis mūsų, įskaitant ir mane, – tęsė popiežius Pranciškus, – esame pasimetę, nesame dėmesingi pasauliui, kuriame gyvename, nesirūpiname juo, nesaugome to, ką Dievas sukūrė visiems, nesame pajėgūs vieni kitų globoti. O kai šis pasimetimas įgauna visą pasaulį apimanti mastą, įvyksta tokios tragedijos, kokią čia matėme.”

Popiežius sveikina migrantus Lampedūzoje
Popiežius sveikina migrantus Lampedūzoje

„Kur tavo brolis?“ Kas atsakingas už šį kraują? Šiandien niekas pasaulyje nesiima už tai atsakomybės. Praradome broliškos atsakomybės jausmą. Tapome veidmainiai kaip tie kunigas ir levitas, kuriuos mini Jėzus palyginime apie Gerąjį samarietį. Matome pakelėje gulintį leisgyvį brolį, galbūt mintyse tariame: „Vargšelis“, bet toliau ramiai einame savo keliu, nemanydami, kad tai mūsų reikalas. Gerovės kultūra, skatinanti mus rūpintis tik pačiais savimi, mus padaro nejautrius kito žmogaus šauksmui, mūsų gyvenimą uždaro tarsi muilo burbulo viduje. Šiame globalizuotame pasaulyje mus ištiko ir abejingumo globalizacija. Apsipratome su kito žmogaus kenčia ir ji jau mūsų nesukrečia ir nedomina. Ji – ne mūsų reikalas!“

„Norėčiau, kad sau užduotume ir trečią klausimą: kas iš mūsų verkė, kai įvyko ši nelaimė, ar kai dedasi kiti panašūs dalykai?“, – tęsė popiežius Pranciškus. – „Kas verkė šių nuskendusių mūsų brolių ir seserų, šių jaunų motinų su vaikais, tėvų, troškusių geresnio gyvenimo savo šeimoms? Esame visuomenė, kuri jau nebemoka verkti, nebemoka užjausti. Abejingumo globalizacija iš mūsų atėmė sugebėjimą verkti.“

Viešpatie, šioje atgailos liturgijoje prašome atleidimo už mūsų abejingumą broliams ir seserims. Prašome tavo atleidimo, Tėve, už tuos, kurie patogiai užsidarė savo gerovėje, kurių širdys nejautrios. Prašome tavo atleidimo už tuos, kieno sprendimai, priimti pasauliniu mastu, sukūrė situacijas, vedančias prie tokių nelaimių. Atleisk, Viešpatie! Padėk mums, Viešpatie, girdėti tavo klausimus: „Adomai, kur esi?“, „Kur tavo brolio kraujas?“

2019 liepos 08, 13:15