Paieška

Vatican News
Popiežius Pietų Italijos teologijos fakulteto būstinėje Neapolyje Popiežius Pietų Italijos teologijos fakulteto būstinėje Neapolyje  (Vatican Media)

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Neapolyje

Penktadienį 9 valandą ryto popiežius Pranciškus sraigtasparniu atvyko į Neapolį ir tuoj pat pasuko į Pietų Italijos teologijos fakulteto būstinę. Čia Šventasis Tėvas įsiliejo į tarptautinę konferenciją apie teologiją, sielovadą ir Viduržemio jūros regioną, kuriai ir pats parengė ilgą pranešimą. Galima pridurti, kad Viduržemio jūros vandenys skalauja daugiau nei dvidešimties dabartinių valstybių, senų civilizacinių centrų krantus. Šių kraštų teritorijos priskiriamos Europos, Afrikos ir Azijos kontinentams, jų žmonės išpažįsta krikščionybę, islamą ir hebraizmą. Šiame regione gausu tiek santarvės, tiek susipriešinimo pavyzdžių. Kelių valandų trukmės Pranciškaus vizitas Neapolyje nenumatė didelių susitikimų su Neapolio arkivyskupijos tikinčiaisiais, tačiau buvo skirtas susitikimui su konferencijos dalyviais ir Pietų Italijos teologijos fakulteto akademine bendruomene – kiek daugiau nei tūkstančiu asmenų.

Tarptautinės konferencijos dalyviai nagrinėjo „Teologiją po Veritatis gaudium Viduržemio jūros kontekste“. Veritatis gaudium yra popiežiaus Pranciškaus 2018 metų dokumentas apie teologijos fakultetų darbą ir teologijos dėstymą.

Savo pranešime popiežius Pranciškus visų pirma iškėlė tokius klausimus: kaip Viduržemio jūros regione galime išsaugoti vienas kitą kaip tos pačios žmonių šeimos narius, kaip galime maitinti tolerantišką ir taikų sugyvenimą, tampantį brolybe, kaip galime diegti mūsų bendruomenėse svetingumą kitam, taip pat skirtingam savo religine ir kultūrine tradicija? Kaip religijos gali tapti brolybės keliais, o ne atskyrimo mūrais? Kokia teologija yra tinkama Viduržemio jūros regione ir jo prieštaravimuose? Pateikiame keletą popiežiaus minčių.

„Pasakyčiau, kad teologija tokiame kontekste turėtų būti svetingumo teologija ir plėtoti autentišką ir nuoširdų dialogą su socialinėmis ir pilietinėmis institucijomis, universitetiniais ir tyrimų centrais, religiniais lyderiais, visais geros valios žmonėmis, vyrais ir moterimis, dėl taikaus visus apimančios ir broliškos visuomenės kūrimo bei kūrinijos saugojimo“, – sakė popiežius.

Jis priminė, kad Veritatis gaudium pabrėžė tiek kerygmos, krikščioniškos žinios branduolio skelbimą, tiek dialogą. Toks dialogas, savo žodžiais ir nuostatomis persmelktas meilės Žodžio, jau yra Gerosios Naujienos skelbimas ir artimo meilės praktikavimas. Toks dialogas yra „svetingumo forma“ ir tuo pat metu ištyrina ir išryškina mintis bei veiksmus, kurių reikia.

Krikščioniškas dialogavimas, dialogavimo būdas įtraukia „gyvąjį Jėzaus Velykų kriterijų“, nuo to, kas Jį atvedė iki kryžiaus, iki Prisikėlimo ir Dvasios dovanojimo. Tokia logika yra būtina, kad suprastume istorinę tikrovę Dievo meilės apreiškimo šviesoje. Tokioje logikoje judama horizontaliai ir vertikaliai. Horizontaliai, klausinėjant ir klausantis žmogiškos tikrovės, vertikaliai, iš ant kryžiaus iškelto Jėzaus perspektyvos atpažįstant Dievo karalystės istorijoje ženklus arba požymius, kaip anti-Karalystės, kuri bjauroja žmogaus sielą ir žmonijos istoriją. Toks dialogavimas yra kelias pasiekti vietą, kurioje formuojasi asmenų bei tautų paradigmos, jautimo būdai, simboliai ir išraiškos. Tarsi „dvasiniams etnografams“ pasiekus tą vietą galbūt galėsime prisidėti Dievo Karalystės Evangelija, paklusdami Dvasiai.

Popiežius priminė šv. Pranciškaus Asyžiečio pamoką, jog pirmasis būdas skelbti Evangelija yra gyventi kaip krikščionims, o antrasis yra skelbti žodžiais.

„Toks paklusnumas Dvasiai apima gyvenimo ir skelbimo būdą be užkariavimo nusiteikimo, be prozelitizmo valios ir be agresyvaus ketinimo paneigti. Tai nusistatymas, kuris „iš vidaus“ dialoguoja su žmonėmis, jų kultūromis, jų istorijomis, jų skirtingomis religinėmis tradicijomis. Tai Evangelijai ištikimas nusistatymas, kuris apima ir gyvybės auką“, – sakė Šventasis Tėvas, priminęs kelis šviesius pavyzdžius, romius ir nuolankius liudytojus, mirusius su Jėzaus vardu lūpose ir gailestingumu širdyje: Charles de Foucault, Orano vyskupą kankinį Pierre Claverie, Tibherine vienuolius ir daug kitų. 

Dialogas nėra maginė formulė, bet rimtas įsipareigojimas. Šventasis Tėvas paragino savo klausytojus, studentus ir dėstytojus, susitikti ir studijuoti su musulmonais ir žydais, kad gerai suprastų tiek bendras šaknis, tiek skirtumus. Musulmonai ir žydai yra bendradarbiai ateities kūrime mūsų miestuose ir mūsų visuomenėse.

Tarp kitų popiežiaus pasiūlymų teologijos dėstytojams ir studentams buvo patarimas vengti individualizmo, tačiau dirbti kartu, siekti tarpdisciplininių studijų. Jis taipogi pabrėžė Bažnyčios tradicijos ir išminties lobyno pažinimo būtinybę, tačiau išvengiant aklo taikymo dabartinėse aplinkybėse. Tradiciją būtina nuolatos „reinterpretuoti“, kaip beje, darė ir patys Bažnyčios mokytojai. Šventasis Tėvas dar kartą pabrėžė teologijos konkretumą: dialogo teologija remiasi Gailestingumo Evangelija, ji gimsta tarp konkrečių žmonių ir jiems yra skirta.

Uždaręs teologų suvažiavimą ir pasveikinęs kunigystės 20-etį švenčiančių kunigų grupelę, popiežius sugrįžo į Romą. (RK/ Vatican News)

Popiežiaus vizitas
2019 birželio 21, 11:27