Paieška

Vatican News
Popiežius su Rumunijos jėzuitais Popiežius su Rumunijos jėzuitais 

Popiežiaus pokalbis su jėzuitais Rumunijoje

Romoje leidžiamas jėzuitų žurnalas „Civiltà Cattolica“ paskelbė popiežiaus Pranciškaus ir 22 jėzuitų, su kuriais jis susitiko pirmosios savo vizito Rumunijoje dienos (gegužės 31) vakare, pokalbį. Susitikimas buvo privatus, jis įvyko Šventajam Tėvui užbaigus oficialiąją programos dalį ir sugrįžus į apaštalinės nunciatūros būstinę Bukarešte. Perteikiame Pranciškaus ir Rumunijos jėzuitų pokalbio fragmentus.

Vienas jėzuitas paklausė: „Mes, jėzuitai, susilaukiame ne vien komplimentų, bet ir kritikos. Kaip turėtume elgtis sunkiu metu? Kaip išsaugoti tarnystę visiems sunkiu metu?“

„Ką daryti? Reikia kantrybės, reikia hypomone („ištvermės”, žr. Žyd 10, 36 – red.), kitaip tariant, reikia pakelti gyvenimo įvykius ir aplinkybes. Reikia nešti ant pečių gyvenimo ir jo įtampų svorį“, – kalbėjo popiežius. – „Žinome, jog turime eiti pirmyn drąsiai ir sąžiningai. Tai svarbu. Tačiau yra momentų, kai nebegalima eiti pirmyn ir tada reikia kantrybės ir maloningumo. Taip elgėsi Petras Favras (vienas iš pirmųjų jėzuitų, šventasis – red.) – dialogo, klausymosi, artumo ir kelio žmogus. Šiandien yra labiau Favro laikas, nei Kanizijaus (Petras Kanizijus, šventasis, Bažnyčios mokytojas – red.), kuris buvo diskusijų žmogus. Kritikos ir įtampos metu reikia elgtis taip, kaip Favras, kuris darbavosi su angelų pagalba: melsdavo savo angelo pakalbėti su kitų angelais, kad šie padarytų tai, ko patys negalime. Be to, iš tiesų yra būtinas artumas, romus artumas. Reikia būti arti Viešpaties malda priešais Tabernakulį. Ir dar svarbus Dievo tautos artumas kasdieniame gyvenime, artimo meilės darbais gydant žaizdas. Aš galvoju apie Bažnyčią kaip apie lauko ligoninę. Bažnyčia yra labai sužeista ir šiandien labai žeidžiama vidinių įtampų. Romumo, reikia romumo! O kad būtume romūs, reikia drąsos. Reikia eiti pirmyn romiai. Dabar nėra metas įtikinėti, ginčytis. Jei kažkas turi nuoširdžią abejonę, tada taip, galima dialoguoti, paaiškinti. Tačiau nereikia atsakyti į atakas.”

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į Jėzaus elgesį: kai Jo priešininkai jį ir rezgė jam pinkles, Jėzus ginčijosi su jais. Tačiau kai priešiškumas pasiekė viršūnę, didžiausio sunkumo metu Jėzus nutilo. Nes tokiu metu nebegalima kalbėti. Kai prasideda persekiojimas, lieka liudijimas, meilus buvimas artimu malda, darbais ir gerumu. Apkabinamas kryžius.

Kitas jėzuitas paprašė patikslinti: „Papasakokite apie tai, kas jus paguodžia?“

„Man patinka tokie žodžiai. Neklausi, ką galime padaryti čia ar ten. Manęs klausi apie tai, kas guodžia ir kas neguodžia. Ankstesnis klausimas buvo, kas atima ramybę, o šis – kas paguodžia“, – atsakė popiežius. – (...) „Kokia yra tikra paguoda? Tokia, kurioje girdimi Viešpaties žingsniai. Kur galiu atrasti didžiausią paguodą? Viešpats kalba maldoje. Taip pat ją atrandu Dievo tautoje. Ypač tarp ligonių ir senelių, kurie yra tikras lobis. Lankykite senelius! Ir tarp jaunuolių, kurie ieško tikrų liudijimų. Dievo tauta viską supranta geriau už mus. Dievo tauta turi jausmą, sensus fidei, kuris koreguoja kryptį ir nukreipia į teisingą kelią. Jums reikėtų išgirsti, ką man sako žmonės audiencijų metu. Jie turi uoslę situacijų supratimui“, – sakė Pranciškus, pasak kurio Dievo tauta leidžia suprasti, kas gera ir kas ne, ko reikia ir ko ne. Dievo tauta turi konkrečios išminties.

Dar vienas jėzuitas pasiteiravo apie dažną problemą – santuokų negaliojimo bylas, kurios tęsiasi labai ilgai, nes bažnytiniai teismai neveikia kaip turėtų.

„Taip. Ir popiežius Benediktas apie tai kalbėjo. Tris kartus, jei gerai atsimenu. Yra negaliojančių santuokų dėl tikėjimo trūkumo. Kitais atvejais santuoka galbūt nėra niekinė, tačiau gerai neišsivysto dėl psichologinės brandos trūkumo. Dar kitais atvejais santuoka galioja, tačiau kartais geriau, jog dėl vaikų gėrio sutuoktiniai būtų atskirai. Visada primenu kazuistikos pavojų. Kai prasidėjo Sinodas šeimai, kai kas sakė: štai, popiežius šaukia Sinodą, kad duotų komuniją išsiskyrusiems. Net ir šiandien taip sako! Iš tiesų Sinodas ieškojo santuokinės moralės kelio palikdamas dekadentiškos scholastinės kazuistikos kelią ir pereidamas prie tikros šv. Tomo Akviniečio moralės. Tas punktas, kuriame Amoris laetitia kalbama apie išsiskyrusiųjų integravimą ir atveriama galimybė sakramentams, buvo išplėtotas pagal labiausiai klasikinę, ortodoksiškiausią šv. Tomo moralę, o ne pagal dekadentišką kazuistiką „tai galima, tai negalima“. Santuokos klausimu turime išeiti iš klastingos kazuistikos. Kartais būtų lengviau pasakyti „galima – negalima“, „pirmyn, jokių problemų“. Ne, reikia palydėti poras. Yra labai gerų patirčių. Tai svarbu. Tačiau reikia vyskupijų teismų – paprašiau, kad procesai būtų trumpi. Žinau, kad kai kur vyskupijų teismai neveikia. Arba kad jų per mažai. Viešpats tepadeda“. (RK / Vatican News)

2019 birželio 15, 14:43