Cerca

Vatican News
Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus 

Popiežiaus interviu pakeliui iš Rumunijos

Kaip įprasta, grįždamas iš apaštalinės kelionės popiežius pasidalijo šviežiausiais įspūdžiais ir atsakė į keletą klausimų. Vienos Rumunijos televizijos žurnalistė paklausė Pranciškaus, ką galima pasakyti apie šeimas, kurios paliko savo vaikus ir išvyko į užsienį uždarbiauti, nes savo vaikams nori užtikrinti geresnę ateitį. Kaip žinia, milijonai rumunų uždarbiauja svetur.

„Visų pirma tai manyje žadina mintį apie meilę šeimoje, nes pasidalinti į dvi ar tris dalis nėra lengvas dalykas. Visada lieka nostalgija būti kartu. Tačiau pasidalinti tam, kad šeimai nieko netrūktų, yra meilės veiksmas. (...) Atsiskyrimas visada skausmingas. Tačiau kodėl išvykstama? Ne dėl turizmo, o dėl būtinybės. Ir daugybe atveju ne dėl pačios šalies. Dažnai tai pasaulinės politikos vaisius“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, pažymėdamas, jog pasaulinę finansinę ir vartojimo tvarką reikia keisti solidaria ir darbo vietas kuriančia tvarka. Antra vertus, jis pasidžiaugė, jog Rumunijoje nėra demografinės žiemos, stingdančios daugelį kitų Europos regionų. Dabartinis iššūkis yra sukurti jiems darbo vietas.

Popiežius Rumunijoje

Rumunijos „Marijos radijo“ žurnalistas paprašė popiežiaus dar kartą pakomentuoti jo kelionės šūkį „eikime kartu“ Rumunijos, kurioje katalikų mažuma gyvena ortodoksų daugumos tarpe, kurioje tikintieji priklauso kelioms etninėms grupėms, perspektyvoje.

Popiežius Pranciškus pabrėžė „ištiestos rankos“ ir kito klausymosi principus. Pasak jo, tokia šalis kaip Rumunija, kuri ieško savo vystymosi kelio, kurioje toks aukštas gimstamumas, negali sau leisti konfliktuoti viduje. Ji visada turi siekti suartėjimo: tarp etninių grupių, tarp religinių konfesijų, ypač krikščioniškų.

„Jūs turite didį (ortodoksų) patriarchą, didžios širdies ir didelio išmanymo žmogų, pažįstantį dykumos tėvų mistiką, dvasinę mistiką, studijavusį Vokietijoje... Tai maldos žmogus. Buvo lengva suartėti su Danieliumi, nes jį pajaučiau kaip brolį ir kalbėjomės kaip broliai. Aš ir jis nesakysime vienas kitam – „bet kodėl jūs...“ Eikime kartu! Visada reikia atsiminti: ekumenizmas nėra žaidimo ar ginčų pabaiga. Ekumenizmas auga einant kartu. Einant kartu, meldžiantis kartu. Tai maldos ekumenizmas. Turime istorijoje ir kraujo ekumenizmą. Kai žudydavo krikščionis, neklausdavo: „Ar tu ortodoksas?“, „Ar tu katalikas?“, „Liuteronas?“, „Anglikonas?“ Ne, klausdavo „Ar esi krikščionis?“. (Kankinių) kraujas susimaišydavo. Taip pat egzistuoja liudijimo ekumenizmas. Maldos, kraujo ir liudijimo ekumenizmas. Po to, kaip aš vadinu, vargšo ekumenizmas: tai darbas kartu tarp ligonių, tarp bejėgių, tarp neturinčių net ir menkos gerovės“, – kalbėjo popiežius. – „Ėjimas kartu jau yra krikščionių vienybė. Nereikia laukti, kol teologai sutars dėl Eucharistijos. Eucharistija aukojama kiekvieną dieną meldžiantis, atmenant mūsų kankinių kraują, artimo meilės darbais ir linkint vienas kitam gero. (..) Įmanoma eiti kartu. (...) Visi turime trūkumų. Bet jei eisime kartu, trūkumai liks nuošalyje: tekritikuoja juos „skrupulingieji““, – kalbėjo popiežius. Atsakydamas į dar vieną klausimą apie maldą kartu, Pranciškus pridūrė, jog kartais tauta gali eiti toliau už savo vadovus, kurie turi išsaugoti diplomatinę pusiausvyrą, taisykles, papročius. Gali būti ir atvirkščiai: kai kurios tikinčiųjų grupės yra mažiau atviros už savo vadovus. Reikia melstis ir už jas, kad Dvasia suminkštintų jų širdis.

Vokiečių leidinio „Herder Korrespondenz“ žurnalistas pasiteiravo popiežiaus apie ėjimą kartu Europos Sąjungos ir viso Europos kontinento kontekste, kuriame daugėja balsų, jog reikia eiti atskirai arba pavieniui.

„Atleiskite, jei cituoju pats save, tai ne iš puikybės, o dėl naudos. Kalbėjau apie šią problemą du tris kartus: Strasbūre, per Karolio Didžiojo premijos įteikimą ir kreipdamasis į valstybių ir vyriausybių vadovus per Europos Sąjungos įsteigimo paktų sukaktį. Šiose kalbose pasakiau viską, ką galvoju. (...) Europos valstybės turi kalbėtis tarpusavyje. Europa negali sakyti: „Jau esame vieningi, dabar pasakykime Briuseliui: tvarkykitės patys, eikite vieni“. Ne. Visi esame atsakingi už Europos Sąjungą, visi. Pirmininkavimo Europos Sąjungai rotacija nėra paprastas mandagumo gestas (...). Ne, tai yra simbolis tos atsakomybės, kurią kiekviena valstybė turi už Europos Sąjungą. Jei Europa gerai neįžvelgs ateities iššūkių – apsnūs. Leidau sau Strasbūre pasakyti, jog Europa nustoja būti „motina Europa“ ir virsta „senute Europa“. Ji paseno. Prarado troškimą dirbti kartu. Ir kažkas gali savęs klausti: „Gal jau baigėsi šis septyniasdešimties metų nuotykis?“ Reikia susigražinti tėvų steigėjų nusistatymą. Europai reikia savęs pačios, reikia būti savimi, išlaikyti savo savastį, savo vienybę, įveikti visu tuo, ką gali pasiūlyti gera politika, pasidalijimus ir sienas. Matome sienas Europoje, tai nėra gerai. Ir kultūrinės sienos nėra gerai. Tiesa, kad kiekviena šalis turi savo kultūrą ir turi ją saugoti, tačiau daugiakampio briaunainio perspektyvoje: visų kultūros turi būti gerbiamos, tačiau kartu. Labai prašau, kad Europa nesileistų įveikiama pesimizmo ar ideologijų, nes šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos: jos nėra europietiškos, jos ateina iš kitur arba gimsta nedidelėse europiečių grupėse. Pagalvokite apie Europą, pasidalijusią ir kariaujančią 1914-aisiais, 1932-33 m. ir galiausiai 1939-aisiais, kai vėl sprogo karas: labai meldžiu, kad nesugrįžtume prie to. Mokykimės iš istorijos. Neįpulkime į tą pačią duobę, nors yra sakoma, jog vienintelis gyvūnas, kuris įkrenta į tą pačią duobę, yra žmogus, asilas tokios klaidos niekada nepadaro“.

Baigdamas pokalbį su kelionėje iš Rumunijos į Romą jį lydėjusiais žurnalistais popiežius Pranciškus pridūrė:

„Žinau, jog kai kurie iš jūsų yra tikintys, kai kurie – nelabai. Pasakysiu tikintiems: melskitės už Europą, melskitės už vienybę. Tegu Viešpats mums suteikia malonę. Netikintiems: linkėkite geros valios. Linkėkite iš širdies, trokškite, kad Europa vėl taptų tėvų steigėjų svajone.” (RK / Vatican News)

2019 birželio 03, 17:20