šv. Mišios Bukarešto Šv. Juozapo katedroje šv. Mišios Bukarešto Šv. Juozapo katedroje 

Pranciškus rumunų katalikams: eikime, susitikime, džiūgaukime

Paskutinis didelis susitikimas penktadienio vakare įvyko šv. Juozapo katalikų katedroje, kurioje popiežius Pranciškus aukojo šventąsias Mišias katalikų bendruomenei ir komentavo Evangelijos skaitinį apie Marijos ir Elžbietos susitikimą. Galima pridurti, jog 19 amžiaus neogotikinėje Bukarešto katedroje telpa per 1700 tikinčiųjų.

Popiežius homilijoje aptarė tris veiksmus, kuriuos regime Evangelijoje pagal Luką (Lk 1,39-56): Marija eina, Marija susitinka, Marija džiūgauja.

Marija eina: iš Nazareto į Zacharijo ir Elžbietos namus. Tai pirmoji iš daugelio kelionių, kurios yra paminimos Šventajame Rašte. Vėliau ji eis iš Galilėjos į Betliejų, kur pagimdys Jėzų; bėgs nuo Erodo į Egiptą; vėliau kasmet lankysis Velykoms Jeruzalėje. Paskutinėje kelionėje eis paskui savo Sūnų iki Golgotos kalno. Visoms šioms kelionėms būdinga tai, kad nei viena iš jų nebuvo lengva, visos pareikalavo drąsos ir kantrybės.

„Tai byloja, jog Dievo Motina pažįsta kelią, žino mūsų kelius: ji yra mūsų sesuo kelyje. Ji žino, kas yra nuovargis, žino kada mus paimti už rankos kai slidu, kai atsiduriame prieš gyvenimo vingius. Kaip gera Motina, Marija žino, jog meilė apsireiškia kasdieniuose mažuose dalykuose“, – sakė popiežius Pranciškus, pasak kurio, įsižiūrėję į Mariją pamatysime daugybę šios žemės moterų, motinų ir senelių, kurios pasiaukojančiai ir neregimai, atsisakydamos ir įsipareigodamos lipdo dabartį ir audžia rytojaus svajones.

„Ji gyvas priminimas, jog jūsų tautoje gyvena ir pulsuoja stipri viltis, nepaisant aplinkybių, kurios gali ją užgniaužti ir aptemdyti. (...) Tvirtai ištarkime: mūsų žmonėse yra vietos vilčiai. Todėl Marija eina ir mus kviečia eiti kartu“, – pažymėjo popiežius, primindamas savo kelionės šūkį.

Marija susitinka su Elžbieta, kuri senatvėje pradėjo kūdikį. Nepaisant amžiaus, Elžbieta, pripildyta Dvasios, pradeda pranašauti apie ateitį ir pavadina Mariją „palaimintąja“, nes „įtikėjo“, taip jau nurodydama vieną iš evangelinių palaiminimų: palaimintas tas, kuris tiki.

„Štai, ieškodama šaknų jaunuolė susitinka su senole, o ši atgimsta ir pranašauja, dovanoja jaunuolei ateitį. Šitaip jauni ir seni susitinka, apsikabina ir gali pažadinti vienas kitame tai, kas geriausia. Tai stebuklas, gimstantis susitikimo kultūroje, kurioje niekas nei atmetamas, nei nurašomas, priešingai, kiekvienas ieškomas, nes būtinas, kad išryškėtų Viešpaties veidas“, – sakė Pranciškus, pasak kurio, kai nebijoma eiti kartu, kai vedant Dvasiai išeinama iš savęs, Dievas padaro nepaprastų darbų savo tautos tarpe. Dvasia moko eiti kartu, laiminti vienas kitą, ypač tuos, kuriems trūksta ne vien duonos, bet ir draugystės bei bendruomenės šilumos.

„Susitikimo kultūra kreipia mus, krikščionis, išgyventi savo vaikų ieškančios, juos ginančios ir suvienijančios Bažnyčios motinystės stebuklą. Kai skirtingi liturginiai ritai susitinka Bažnyčioje, kai pirmoje vietoje nėra priklausymas kažkam, savo ratas ar etninė grupė, kai visa Tauta moka šlovinti Dievą, tada įvyksta dideli dalykai. Tvirtai pasakykime: palaimintas tas, kuris tiki ir drįsta kurti susitikimą bei bendrystę“, – pažymėjo Šventasis Tėvas, pasak kurio pagrindinė Dievo šventovė yra pati Jo Tauta: čia Jis gyvena ir mūsų laukia. Ir čia yra krikščionio stiprybė: žinojimas, kad Dievas, galingasis gelbėtojas, yra tarp mūsų.

Toks tikrumas mums, kaip ir Marijai, leidžia džiūgauti ir šlovinti. Marija džiūgauja, nes nešioja Emanuelį – „Dievą su mumis“. Be džiaugsmo liktume paralyžiuoti liūdesyje. Dažnai tikėjimo problema nėra priemonių, struktūrų, kiekybės ir jo priėmimo trūkumas, tačiau džiaugsmo nebuvimas. Tikėjimas svyruoja, kai užsibarikaduojame liūdesyje, kai nuleidžiame rankas, užsidarome savyje. Vietoj to, kad jaustumės vaikais, kuriems Dievas daro didelius dalykus, viską sumažiname iki savo problemų ir pamirštame, kad nesame našlaičiai, kad turime Tėvą ir galingą gelbėtoją tarp mūsų.

Šioje situacijoje Marija mums padeda: ji Viešpaties nesumažina, bet šlovina Jo didybę. Štai džiaugsmo paslaptis: Marija, maža ir kukli, mato Dievo didybę ir nepaisant savo problemų, kurių netrūko, džiūgauja, nes viskame pasitiki Dievu. Popiežius pakvietė atsiminti didžiuosius tikėjimo pavyzdžius Rumunijoje persekiojimo metais: paprastus žmones, tačiau pasitikinčius ne pasauliu, o Dievu.

„Norėčiau padėkoti šiems nuolankiems laimėtojams, šiems šventiesiems greta mūsų, rodantiems kelią. Jų ašaros nebuvo sterilios, jos buvo malda, kuri pakilo iki Dangaus ir palaistė šios tautos viltį“, – kalbėjo popiežius. Pasak jo, Marija eina, susitinka ir džiaugiasi todėl, kad neša savyje kažką daugiau nei save pačią, neša palaiminimą.

„Kaip ji, taip ir mes nebijokime būti nešėjais tokio palaiminimo, kurio reikia Rumunijai. Skleiskite susitikimo kultūrą, kad ištrintų abejingumą ir pasidalijimą, leistų šiai žemei galingai giedoti Viešpaties gailestingumą“, – sakė popiežius rumunų katalikams.

Pagal programą po šventųjų Mišių Pranciškaus laukė privatus susitikimas su Rumunijos jėzuitais apaštalinėje nunciatūroje, vakarienė ir nakties poilsis. (RK / Vatican News

Popiežiaus šv. Mišios Bukarešte
2019 gegužės 31, 17:51