Popiežius Bulgarijos katalikams: Viešpats myli, stebina, kviečia
Dievas pašaukia. Prisikėlęs Jėzus ir mokiniai susitinka prie Galilėjos ežero – ten pat, kur kai kurie iš jų pirmą kartą susitiko su Jėzumi ir tapo jo sekėjais. Čia ir žvejys Petras, palikęs valtį ir tinklus, nusekė paskui Jėzų, kad taptų žmonių žveju. Tačiau Mokytojo mirtis viską sugriovė. Išsigandę ir nusivylę mokiniai sugrįžo prie savo ankstesnio gyvenimo. Taip pat ir Petras, nors ir žinodamas apie Prisikėlimą, grįžta prie ežero ir vėl eina žvejoti. Jis vėl ima į rankas tinklus, kurių dėl Jėzaus buvo atsisakęs. Viešpats žino, sakė popiežius, kaip žmogui sunku atsispirti pagundai grįžti atgal. Petrui tinklai, panašiai kaip išrinktajai tautai Egipto svogūnai, yra nostalgijos, noro grįžti prie to, ką palikome praeityje, simboliai. Toks žvalgymasis atgal, pasak popiežiaus, tai „kapų psichologija“. Tai viena rimčiausių pagundų, gresiančių kiekvienai bendruomenei. Tačiau kaip tik šią akimirką ateina Viešpats ir pakartoja tuos pačius žodžius, kuriais jis pašaukė Petrą aną pirmąjį kartą. Viešpats nelaukia, kada būsime geriausiai nusiteikę, kada neturėsime jokių rūpesčių, bet ateina ir kreipiasi į mus tokius, kokie esame, su mūsų nuodėmėmis ir nusivylimais. Viešpats kiekvieną dieną mus kviečia juo sekti, nori, kad pradėtume kartu su juo naują meilės istoriją. Kai atsiliepiame, kai pasukame jo mums parodytu keliu, mūsų širdis atjaunėja, pradedame kilti aukštyn, imame suvokti, kad prieš mus atsiveriančios naujos perspektyvos yra ne galimybė, bet konkreti tikrovė.
Dievas stebina. Viešpats ne tik mus stebina, bet ragina, kad ir mes darytume stebinančius darbus. Įgudusiems žvejams, per viską naktį nieko nesugavusiems, turėjo keistai skambėti Viešpaties raginimas užmesti tinklus dieną. Tačiau jie pakluso, pasitikėjo, nebijojo rizikuoti. Kai paklūstame mus stebinančiam Dievui, išsivaduojame iš sąstingio, nepasitikėjimo ir baimės, nesidangstome šimtą kartų girdėtais nuvalkiotais pasiteisinimais. Staigmenų Dievas prašo ne tik užmesti tinklus, bet nori, kad ir mes patys plauktume į gilesnius gyvenimo vandenis, kad matytume kitus žmones, mūsų seseris ir brolius, kuriems, kaip ir mums, reikia pagalbos, kurie, kaip ir mes, nori prisikelti.
Dievas mus stebina ir suteikia pašaukimą, nes jis mus myli. Dievo kalba yra meilė, sakė Pranciškus. Jis nori, kad ir mes alsuotume tuo pačiu ritmu. Petrą ir mus kiekvieną jis klausia: „Ar myli mane?“ Pašaukimas būti krikščioniu – tai pašaukimas pasitikėti Dievo meile, kurios negali sustabdyti jokios kliūtys ar nuodėmės, tai žinojimas, kad Dievas mus myli, mus stebina, kviečia kartu su juo gyventi, siunčia į pasaulį.
Baigdamas homiliją popiežius sakė, kad palaimintoji Bulgarijos žemė išaugino daug drąsių Prisikėlusio Viešpaties liudytojų, kurie priėmė visus iššūkius ir kantriai pakėlė sunkumus. Šiandien gėrėdamiesi praeityje Viešpaties nuveiktais nuostabiais darbais, su juo turime nerti į ateitį, žinodami, kad net jei ir neišvengsime klaidų, jis visada mus kvies vis iš naujo užmesti tinklus. (JM / VaticanNews)
