„Laudato si’“ sukaktis ir kard. Turksono laiškas

Gegužės 24-ąją sukako ketveri metai nuo popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si’“ paskelbimo. Ši enciklika buvo paskelbta pasaulinės klimato konferencijos Paryžiuje kontekste. Daugėja duomenų, jog intensyvi žemės ūkio ir industrinė žmonijos veikla įtakoja ne vien tos teritorijos ekosistemą, kurioje ji vykdoma, bet ir visos planetos ekosistemą. Prognozuojama, jog per keletą ateinančių dešimtmečių dėl žmonijos veiklos klimato temperatūra gali pakilti 3-4 laipsniais. Tai gali atrodyti nedaug, tačiau tikrovėje tai virstų sunkiomis pasekmėmis augmenijai, gyvūnijai ir pačiai žmonijai. Vienas mokslininkas tokį klimato pasikeitimą palygino su mūsų karščiavimu: jei susirgus mūsų kūno temperatūra pakyla dviem laipsniais, mūsų gyvenimas, darbas, laisvalaikis yra labai apsunkinami. Tokį pat poveikį dabartinei ekosistemai padarytų ir, regis, nedidelis klimato pasikeitimas. 2015 metų konferencijoje Paryžiuje užsibrėžta klimato atšilimą išlaikyti 1,5 laipsnio ribose. Toks slenkstis nėra atsitiktinis: jei jis nebus peržengtas, galima viltis dėl didžiųjų ledynų ar koralinių rifų išsaugojimo.

Klimato kaita nėra vien ekologinė, bet ir socialinė problema. Akivaizdu, kad neigiami kaitos padariniai visų pirma smogtų vargingiausiems sluoksniams, kurie neturi lėšų ir technologinių priemonių tokiems padariniams kompensuoti. Taip pat kyla istorinio teisingumo klausimas: iki šiol ypač Vakarai plėtojo taršią ir netvarią industrinę bei žemės ūkio veiklą, kurios pasekmės yra globalinės. Akivaizdu, kad jei tokius gamybos būdus naudos tokios milžiniškos šalys, kaip Kinija ar Indija, situacija taps dar blogesne. Tačiau ar galimai vienpusiškai reikalauti, kad jos atsisakytų vystymosi?

Popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato si‘“ šias ir daug kitų problemų apžvelgia, analizuoja ir siūlo išeitis „viskas yra susiję“ principo bei tikėjimo šviesoje. „Viskas yra susiję“ – pramonė, gamta, visuomenių gyvenimo stiliai, vartojimas ir vertybės, socialinis teisingumas, buvimo gyvojo pasaulio dalimi suvokimas ir pagarba kitoms gyvybės formoms. Šį principą popiežius perteikia posakiu apie „bendrus namus“, kuriais žmonija turi rūpintis tvariai ir išmintingai, nes kitaip paprasčiausiai viską sugriaus, nieko nepalikdama savo pačios vaikams. Enciklikoje popiežiaus toliau vysto savo pirmtakų mokymą, jog krikščionio gyvenimas nesiriboja vien santykiu su kitais žmonėmis. Jis turi apimti ir platesnę atsakomybę už aplinką, už pasaulį, kurį Dievas patikėjo žmogui, kad jį tvarkytų, o ne griautų ir trumparegiškai išnaudotų. Tikrasis vystymasis apima ne vieną, pavyzdžiui technologijos ar ekonomikos, bet visas gyvenimo sritis: vystymasis turi būti integralus, visapusiškas.

Popiežius Pranciškus taip pat be užuolankų nurodė, jog dabartinių milžiniškų uždavinių žmonija neišspręs kosmetiniais pakeitimais. Turi keistis pats ekonomikos modelis ir jį grindžiantis mentalitetas. Dabartinis modelis veikia kurdamas gerovę mažumai, nepaisydamas žalos tiek kitiems visuomenės nariams, tiek aplinkai. Tokia ekonomika „žudo“, kita proga yra pasakęs Pranciškus.

 „1,5 laipsnio slenkstis taip pat yra moralinis: tai yra paskutinė galimybė išgelbėti daug kraštų ir daug milijonų asmenų, kurie gyvena pakrantėse. Tai vargšai moka didžiausia kainą už klimato pasikeitimą“, – rašo kardinolas Turksonas.

„Verta manyti, jog 1,5 laipsnis taip pat yra religinis slenkstis. Pasaulis, kurį mes griauname, yra Dievo dovana žmonijai, dieviškosios Dvasios sukūrimo pradžioje pašventinti namai, vieta kurioje pats Dievas „pasistatė palapinę mūsų tarpe“, – pridūrė kardinolas, primindamas Benedikto XVI pastabą, jog aplinka nėra neutrali medžiaga mūsų įgeidžiams, bet Dievo kūrybos vaisius, kurio niekinimas yra nepagarba Dievo dovanai.

Pasak Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefekto, Bažnyčia prisideda prie mokslininkų perspėjimo, jog patys griauname savo pasaulį ir naikiname būsimų kartų gyvenimo sąlygas, kviečia tiek krikščionis, tiek visus geros valios žmones radikaliam „ekologiniam atsivertimui“.

„Visi turime diegti radikalius pokyčius mūsų gyvenimo būde, energijos naudojime, vartojime, transporte, industrinėje gamyboje, statybose, žemės ūkyje ir kitose srityse. Kiekvienas iš mūsų turi veikti. Taip pat turime veikti kartu, nuo vyriausybių ir institucijų iki šeimų ir pavienių asmenų. Reikia visų rankų, visų sugebėjimų ir įsitraukimo, kad įveiktume šią krizę bei galingus interesus, trukdančius reikšmingam ir bendram atsakui į beprecedentę grėsmę mūsų civilizacijai“, – rašo kardinolas Turksonas, išryškinęs jaunuolių vaidmenį „krypties pakeitimui“.

„Dar yra vilties, daug vilties, dar yra laiko veikti ir išvengti blogiausių klimato kaitos padarinių. (...) Turime „atnaujinti“ mūsų žmogiškos prigimties geriausius išteklius, įgimtas meilės, atjautos, dosnumo ir altruizmo dorybes. Didžiausias žmogaus išteklius yra suvokimas, kad gyvenimo Viešpats jo nepalieka vieno, neapleidžia, nes galutinai susivienijo su juo ir žeme, savo meile padeda surasti naujus kelius“, – pažymi kardinolas. (RK / Vatican News)