Velykų Urbi et orbi

Popiežiaus Pranciškaus kalba prieš palaiminimą Urbi et orbi

Brangieji broliai ir seserys, linksmų Velykų!

Šiandien Bažnyčia kartoja pirmųjų mokinių skelbtą žinią: „Jėzus prisikėlė!“ Iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį skamba raginimas šlovinti: „Aleliuja! Aleliuja!“ Šį Velykų – Bažnyčios ir pasaulio nesibaigiančios jaunystės – rytą, norėčiau, kad visus pasiektų pirmieji neseniai paskelbto, pirmiausiai jaunimui  skirto mano apaštališkojo paraginimo žodžiai: „Kristus gyvas. Jis yra mūsų viltis ir pati gražiausia viso pasaulio jaunystė. Viskas, ką jis paliečia, atjaunėja, tampa nauja, prisipildo gyvybės. Dėl to štai tokiais žodžiais noriu kreiptis į kiekvieną jaunuolį ir kiekvieną krikščionį: jis gyvena ir nori, kad ir tu gyventum. Jis yra tavyje ir su tavimi. Jis tavęs niekada nepliks. Kad ir kiek tu nuo jo nutoltum, jis – Prisikėlusysis – yra su tavimi, tave kviečia ir laukia, kad su juo vėl viską pradėtum iš naujo. Kai tu jautiesi pasenęs ir liūdnas, kai tave slegia nuoskaudos, baimė, abejonės ar nesėkmės, jis yra su tavimi, sugrąžina tau jėgas ir viltį“ (Christus vivit, 1–2).

Brangieji broliai ir seserys, ši žinia skirta kiekvienam žmogui ir visam pasauliui. Kristaus prisikėlimas kiekvienam vyrui ir moteriai yra naujo gyvenimo pradžia, nes tikrasis atsinaujinimas visada prasideda nuo širdies, nuo sąžinės. Velykos – tai ir nauja pradžia visam pasauliui, išvaduotam iš nuodėmės ir mirties vergijos, pasauliui, kuriam pagaliau atsivėrė Dievo karalystė, meilės, taikos ir brolybės karalystė.

Kristus gyvena ir pasilieka su mumis. Prisikėlusysis šviečia mums savo veido šviesa ir nepalieka tų, kuriuos slegia išbandymai, skausmas ir gedulas. Jis, Gyvasis, tebūna viltis mylimai sirų tautai, kenčiančiai dėl ilgai trunkančio konflikto, kuris ir mums kelia pavojų su juo susitaikyti ir būti abejingiems. O reikia kaip tik atnaujinti pasiryžimą siekti politinio sprendimo, kuris patenkintų teisėtą laisvės, taikos ir teisingumo troškimą,  padėtų spręsti humanitarinę krizę, sudarytų sąlygas saugiai sugrįžti pabėgėliams, gavusiems prieglobstį kaimyninėse šalyse, visų pirma Libane ir Jordanijoje.

Velykos mus skatina žiūrėti į Artimuosius Rytus, draskomus nesibaigiančio susiskaldymo ir įtampos. Regiono krikščionys tenepaliauja su kantria ištverme liudyti prisikėlusį Viešpatį ir gyvybės pergalę prieš mirtį. Atsimenu Jemeno gyventojus, ypač bado ir karo nukamuotus vaikus. Velykos tešviečia visų Artimųjų Rytų šalių vadovams ir tautoms, pradedant izraeliečiais ir palestiniečiais, tepaskatina mažinti skausmą ir siekti taikios ir stabilios ateities.

Tenutyla ginklai ir tenesilieja kraujas Libijoje, kur pastarosiomis savaitėmis vėl žūsta žmonės ir daug šeimų priverstos palikti savo namus. Maldauju kovojančiuosius rinktis dialogą, o ne prievartą, neleisti, kad vėl atsivertų žaizdos, likusios po dešimtmetį trukusių konfliktų ir politinio nestabilumo.

Gyvasis Kristus teapdovanoja savo taika mylimą Afrikos žemyną. Socialinė įtampa, konfliktai ir smurtingas ekstremizmas sėja nesaugumą, naikinimą ir mirtį, ypač Burkina Fase, Malyje, Nigeryje, Nigerijoje ir Kamerūne. Atsimenu ir Sudaną, prislėgtą politinio nestabilumo, linkiu, kad visi būtų išklausyti ir kad šalyje būtų atkurta laisvė, kad visi gėrėtųsi nuo seno trokštama pažanga ir gerove. Prisikėlęs Viešpats telaimina Pietų Sudano politinių ir religinių vadovų pastangas, prie kurių prisideda ir prieš kelias dienas Vatikane vykusių rekolekcijų dvasiniai vaisiai. Tebūnie atverstas naujas šalies istorijos puslapis, kad visų politinių grupių, visuomenės ir religinių bendruomenių nariai rimtai darbuotųsi bendrajam gėriui ir siektų tautos susitaikinimo.

Velykos teatneša paguodą Rytų Ukrainos gyventojams, kurie tebekenčia dėl konflikto. Viešpats tedrąsina humanitarines iniciatyvas ir visas pastangas, kuriomis siekiama tvarios taikos.

Prisikėlimo džiaugsmas tepripildo širdis Amerikos žemyno gyventojų, kenčiančių dėl sunkios politinės ir ekonominės būklės. Ypač galvoju apie venesueliečių tautą – kiek daug žmonių dėl tebesitęsiančios ir vis gilėjančios krizės neteko būtiniausių priemonių oriam ir saugiam gyvenimui. Viešpats teįkvepia politinius lyderius siekti, kad kuo greičiau baigtųsi socialinis neteisingumas, išnaudojimas, smurtas, tepadrąsina imtis konkrečių sprendimų, kurie leistų pašalinti susiskaldymą ir žmonės būtų aprūpinti viskuo, ko labiausia reikia. Prisikėlęs Viešpats tepadeda kuo greičiau atkurti santarvę Nikaragvoje visų šalies gyventojų labui.

Tokios daugybės mūsų laikų žmones slegiančių kančių akivaizdoje nebūkime šalti ir abejingi. Viešpats mus tepadaro ne sienų, bet tiltų statytojas. Jis, kuris mums dovanoja taiką, tenutildo ginklų griaudėjimą, tenutraukia karus ir susišaudymus mūsų miestuose, teįkvepia tautų vadovus siekti nusiginklavimo, atsisakyti ginklų platinimo, ypač ekonomiškai labiau pažengusiose šalyse. Prisikėlusysis, kuris plačiai atidarė kapų duris, teatveria mūsų širdis stokojančiųjų, bejėgių, vargstančiųjų, bedarbių, atstumtųjų poreikiams, į mūsų duris besibeldžiantiems, duonos, prieglobsčio, orumo pripažinimo prašantiems žmonėms.

Brangieji broliai ir seserys, Kristus gyvas! Jis yra mūsų viltis ir kiekvieno iš mūsų bei viso pasaulio jaunystė. Leiskime jam mus atnaujinti. Linksmų Velykų!