Paieška

Vatican News
Gavėnios pradžia Romos vyskupijoje. Kardinolas J. Tomko barsto pelenus ant popiežiaus galvos Gavėnios pradžia Romos vyskupijoje. Kardinolas J. Tomko barsto pelenus ant popiežiaus galvos  (Vatican Media)

Gavėnia – metas investuoti į nenykstantį turtą

Išmalda, malda ir pasninkas mus sugrąžina į tris tikroves, kurios yra vienintelės nepraeinančios: malda sugražina mūsų ryšį su Dievu, išmalda – su artimu, pasninkas – su mumis. Dievas, broliai ir mano gyvenimas yra tie trys dalykai, kurie nesibaigia nieku. Tai trys dalykai, į kuriuos reikia investuoti.

Popiežius Pelenų trečiadienį lankėsi Romos Aventino kalvoje, kur Romos vyskupai nuo neatmenamų laikų pradeda gavėnią – atgailos ir maldos laikotarpį, primenantį žmogaus žemiško gyvenimo laikinumą ir pašaukimą amžinajam gyvenimui. Popiežius Pranciškus ėjo su kitais apeigų dalyviais atgailos procesijoje iš Šv. Anzelmo bažnyčios iki Šv. Sabinos bazilikos. Pastarojoje aukojo Mišias. Pelenų apeigoms vadovavo Josef Tomko, Šv. Sabinos bazilikos kardinolas, kuris pabarstė pelenais ir popiežiaus Pranciškaus galvą. Popiežius homilijoje kalbėjo apie pelenų ir dulkių simbolį.

Ant galvos barstomi pelenai yra ženklas žmogui iš naujo atrasti gyvenimo kryptį. Pelenai yra ženklas, padedantis prisiminti, kas yra mūsų galvose.
Dažnai mūsų mintys vejasi ateinančius ir praeinančius dalykus. Žiupsnelis pelenų, barstomų ant galvos per Pelenų trečiadienio apeigas, švelniai mums primena: iš viso to, kas tavo galvoje, iš begalės dalykų, kuriems iš paskos kasdien bėgte bėgi, neliks nieko! Kad ir kiek stengsies gyvenime, iš jo išeidamas nepasiimsi jokių brangenybių, nes žemiškoji tikrovė praeina tarsi dulkės vėjyje. Daiktai, valdžia ir sėkmė yra laikini, praeinantys. Dominuojanti „regimybės kultūra“, skatinanti gyventi dėl praeinančių dalykų, yra didžioji gyvenimo apgaulė. Ji yra kaip liepsna, kuri sudegusi palieka tik pelenus. Gavėnios laikotarpis skirtas išsivaduoti iš iliuzijos, kad galime gyventi sekdami dulkes.

Popiežius kvietė atsisakyti šios iliuzijos, pasiryžti eiti meilės keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Pasak jo, reikia patikslinti gyvenimo kursą, kad jis vestų link Dievo.

Pelenų trečiadienio liturgijoje Viešpats per savo pranašą perduoda trumpą, svarbią žinią: „Sugrįžkite pas mane“.

Jei Viešpats kviečia sugrįžti pas jį, tai reiškia, kad nukeliavome kitur. Gavėnia skirta būtent tam, kad skirtume laiko patikslinti savo gyvenimo kursą, kad gyvenimo kelionėje stengtumės eiti į Jį, keliauti jo nustatytu kursu.

Gavėnios laikas iki Velykų skirtas suprasti, kad esame skirti nesibaigiančiai ugniai, o ne užgęstantiems pelenams; Dievui, ne pasauliui; dangaus amžinybei, ne žemės apgaulei; vaikų laisvei, ne daiktų vergystei.  

Šiandien galime savęs paklausti, kokį gyvenimą pasirinkau: dėl ugnies ar dėl pelenų?

Evangelija siūlo tris grįžimo prie to, kas esminga, etapus: išmaldą, maldą ir pasninką. Viešpats prašo šiuo keliu eiti neveidmainiškai ir be fikcijos.

Išmalda, malda ir pasninkas mus sugrąžina į tris tikroves, kurios yra vienintelės nepraeinančios: malda sugrąžina mūsų ryšį su Dievu, išmalda – su artimu, pasninkas – su mumis. Dievas, broliai ir mano gyvenimas yra tie trys dalykai, kurie nesibaigia nieku. Tai trys dalykai, į kuriuos reikia investuoti.

Gavėnia kviečia pakelti žvilgsnius į Aukščiausiąjį per maldą, kuri išvaduoja iš horizontalaus matmens, kuriame galime skirti laiko sau, bet užmiršti Dievą; leidžia eiti į kitą žmogų su meilės darbais ir išvaduoja iš turėjimo tuštybės, iš įsitikinimo, kad viskas gerai, jeigu man gerai. Tai kvietimas per pasninką pažvelgti į save, išsivaduoti iš prisirišimo prie daiktų, iš supasaulėjimo, kuris sustingdo širdį. Malda, meilės darbai ir pasninkas –  tai trys investicijos į nepraeinančius turtus.

Prisirišę prie medžiaginių gėrybių anksčiau ar vėliau tampame vergais. Daiktai, kurie mums pasitarnauja, tampa daiktais, kuriems mes tarnaujame: išoriniai dalykai, pinigai, karjera, laisvalaikis. Jei jiems tarnaujane, jie tampa stabais, kurie mus išnaudoja, sirenomis, kurių dainos užburia, kad nukryptume nuo tikslo. Tačiau jei mūsų širdys prisiriša prie nepraeinančių dalykų, tuomet atrandame save ir tampame laisvi.

Gavėnia – tai malonės metas. Jis išvaduoja širdį iš tuštybių, išgydo iš viliojančių priklausomybių. Tai metas žvelgti į išliekančius dalykus.

Popiežius kvietė gavėnios metu žvelgti į nukryžiuotą Jėzų, kuris yra kaip gyvenimo kompasas, orientuojantis į Dangų. Kryžiaus paprastumas, Viešpaties tylėjimas ir jo apsinuoginimas dėl meilės primena paprastesnio gyvenimo, laisvo nuo perdėto prisirišimo prie daiktų, būtinumą. Jėzus nuo Kryžiaus mus moko tikros atsisakymo drąsos. Jis dega meile mums ir kviečia ugningai degti dėl jo, kad nepasiklystume pasaulio dulkėse; gyventi meile degančiu gyvenimu, kuris neužgęsta vidutiniškume. Ar sunku taip gyventi, kaip Jis prašo? Sunku, tačiau jis nuveda iki tikslo. Tai liudija gavėnia: ji prasideda pelenais, tačiau nuveda į Velykų nakties ugnį. Ji leidžia atrasti, kad palaidotas Jėzaus kūnas nevirsta dulkėmis, o prisikelia šlovėje. Tai galioja ir mums, kurie esme dulkės: jei būdami trapūs sugrįšime pas Viešpatį, jei pasirinksime meilės kelią, tuomet turėsime nepraeinantį gyvenimą. (SAK / Vatican News)

2019 kovo 06, 17:32