Paieška

Vatican News

Popiežius: karas – valdžios troškimo sūnus, taika – teisingumo dukra

Nuolatos atsimenu Artimųjų Rytų krikščionis ir meldžiuosi, kad visi žmonės, gyvenantys tame regione, kuris toks svarbus išganymo istorijoje, po ilgos konfliktų nakties išvystų taikos aušrą, sakė popiežius Pranciškus penktadienį priėmęs Tarptautinės Katalikų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos narius.

Šiomis dienomis vykęs šešioliktasis posėdis buvo skirtas Katalikų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių mokymui apie šeimą ir santuoką. „Jūsų darbo rezultatai rodo“, – sakė popiežius, – „kad Rytuose ir Vakaruose naudojamos teologinės formuluotės dažniausiai vienos kitas papildo ir labai retai yra nesuderinamos. Meldžiuosi ir drąsinu, kad jūsų darbas, susijęs su sakramentais, paspartintų mūsų kelionę link visiškos vienybės,  link tos dienos, kai galėsime kartu švęsti Eucharistiją.“ Palietęs šiuo metu komisijos svarstomą santuokos temą, popiežius priminė, jog visos krikščionių Bažnyčios moko, kad žmoguje pilnatviškai atsispindi Dievo paveikslas ir panašumas ne tuomet, kai jis yra vienas, bet kai gyvena meilės bendrystėje. Ši taisyklė, pasak popiežiaus, galioja visai Dievo vaikų šeimai, o ypač vienybės trokštantiems krikščionims.

Dauguma komisijos narių atstovauja Artimųjų Rytų šalyse veikiančioms Bažnyčioms, dėl to ir šia proga popiežius patikino, jog jis nuolatos atsimena krikščionis, gyvenančius tame regione, kuris toks svarbus išganymo istorijoje, ir meldžiasi, kad po ilgos konfliktų nakties jie išvystų taikos aušrą. „Artimieji Rytai turi būti taikos žemė, negali būti susipriešinimo teritorija. Karas – valdžios troškimo ir skurdo sūnus, teužleidžia vietą taikai, kuri yra teisingumo ir teisės dukra, o mūsų broliai krikščionys tebūna pripažįstami tikrais, tokias pačias teises turinčiais piliečiais.“

Dialogo istorija

Rytų Ortodoksų Bažnyčiomis vadinamos tos krikščionių bendruomenės, kurios 451 m. Chalkedono susirinkimo metu atsiskyrė nuo Romos ir nuo Bizantijos. Pastarosioms Bažnyčioms priklauso Egipto koptų, Antiochijos sirų patriarchatai, dalis armėnų krikščionių, Indijos malankarų ir Etiopijos bei Eritrėjos Bažnyčios. Iš laiko perspektyvos žiūrint į teologines problemas, dėl kurių prieš pusantro tūkstančio metų įvyko skilimas, šiandien pripažįstama, kad iš tiesų didelių skirtumų tarp Bažnyčių mokymo nebūta, o ginčų priežastimi labai dažnai buvo asmeniniai nesutarimai, netikslus tikėjimo tiesų formulavimas, kurį, savo ruožtu, lėmė skirtingos tautų kultūrinės tradicijos arba paprasčiausiai vien kalbiniai niuansai. Būtent šitaip skirtumai buvo įvardyti bendrojoje deklaracijoje, kurią jau 1984 m. pasirašė popiežius Jonas Paulius II ir tuometinis Antiochijos sirų ortodoksų patriarchas, abu įsipareigodami tęsti dialogą ir siekti vienybės. Panašūs kontaktai buvo palaikomi ir su kitomis Rytų Ortodoksų Bažnyčiomis. 2003 m. dialogui buvo suteiktas institucinis pavidalas – įkurta Tarptautinė Katalikų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisija, kurios narius priėmė popiežius Pranciškus penktadienio rytą. (JM / VaticanNews)

2019 vasario 01, 16:47