Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus  (ANSA)

Pranciškus: nepakanka žinoti kur ir kada

Sekmadienio, sausio 6-osios rytą popiežius Pranciškus vadovavo Viešpaties Apsireiškimo iškilmės šventosioms Mišioms, kurios buvo aukotos šv. Petro bazilikoje. Dienos Evangelija pasakojo apie trijų išminčių (ar karalių) kelionę. Jie norėjo atrasti ir pagarbinti naująjį karalių, kurio žvaigždę užtekant pamatė. Šventasis Tėvas priminė, kad ši iškilmė, taipogi vadinama graikiškos kilmės žodžiu Epifanija, reiškiančiu „parodyti save“, apreiškia nuostabią tikrovę: Dievas atėjo dėl visų tautų, kurioms atstovauja trys išminčiai. Tai simbolizuoja visus pasiekianti šviesa.

„Jeigu mūsų Dievas pasirodo visiems, stebina kaip jis pasirodo“, – sakė popiežius Pranciškus, primindamas, jog trys išminčiai pirmiausia pasuko į karaliaus Erodo rūmus, ieškodami gimusio žydų karaliaus. Tačiau jį atrado ne karališkuosiuose rūmuose Jeruzalėje, o kuklioje buveinėje Betliejuje. Šį paradoksą Evangelijoje stebime ne kartą: Dievas veikia ir pasirodo ne tarp galingųjų, o tarp mažųjų.   

Tačiau gali kilti pagunda „atsukti šviesas“ į galinguosius. Galime, anot popiežiaus, galvoti, jog būtų buvę geriau, jei Jėzaus žvaigždė būtų pasirodžiusi virš Palatino kalvos Romoje, nuo kurios imperatorius Augustas valdė didelę žinomo pasaulio dalį: visa imperija būtų tuoj pat tapusi krikščioniška. Arba galėjo nušviesti Erodo rūmus, kad šis darytų gera, o ne bloga. Tačiau Dievo šviesa nenusileidžia ant tų, kurie švyti savo šviesa. Dievas siūlo, tačiau neprimeta, apšviečia, tačiau neapakina. Pagunda supainioti Dievo šviesą su pasaulio šviesa visada yra didelė.

„Kiek kartų vaikėmės gundančių valdžios ir galybės blyksnių, įsitikinę, kad taip tarnaujame Evangelijai“, – sakė Šventasis Tėvas. Tačiau, anot jo, Dievo ten nebuvo. Jo švelni šviesa yra nuolankioje meilėje. Taip pat ir Bažnyčia ne kartą bandė švytėti sava šviesa. Tačiau ji nėra žmonijos saulė. „Esame mėnulis, kuris, nors ir su šešėliais, atspindi tikrąją šviesą, Viešpatį“, – pabrėžė popiežius. Viešpats, o ne mes esame pasaulio šviesa. Ji netrukdo šešėliams uždengti žemę, tačiau suspindi ją priėmusiame.

„Kelkis, nušviski“, – citavo pranašo Izaijo žodžius Pranciškus. Reikia atsikelti, atsistoti, atsisakyti sėslaus sėdėjimo namuose ir leistis į kelią. Kitaip, anot popiežiaus, būsime panašūs į tuos Raštų aiškintojus, kurie Erodui pasakė, kur gimė Mesijas, tačiau patys nepasijudino. Arba būsime kaip Erodas, kuris sužinojo apie Mesijo gimimą, tačiau nepanoro apsivilkti paprastais Dievo šviesos rūbais, nes nenorėjo atsisakyti savo prabangių, žemišką galią ir sėkmę išreiškiančių rūbų. Tik išminčiai išpildo Izaijo pranašystę, o ne Rašto aiškintojai, Erodas, ar kiti Jeruzalėje. Jie atrado Jėzų eidami kitu keliu, nei tikėjosi. Evangelija pasakoja, kad ir atgalios grįžo „kitu keliu“, neužsukdami pas Erodą. Ir mes, kad atrastume Jėzų, kad atrastume Dievo slėpinį, turime leistis kitais nei pasaulio keliais.

Trys Karaliai: Sekime Dievo šviesa

„Nepakanka žinoti, kur Jėzus gimė, kaip Rašto aiškintojai, jei nepasiekiame tos vietos. Nepakanka žinoti, kad Jėzus gimė, kaip žinojo Erodas, jei Jėzaus nesutinkame“, – pakartojo Pranciškus. Kai Dievo „kur“ ir „kada“ tampa mūsų „kur“ ir „kada“, tada pranašystė išsipildo ir mumyse. Tada Jėzus iš tiesų gimsta mumyse.

„Šiandien, broliai ir seserys, esame kviečiami elgtis taip, kaip išminčiai. Jie nesiginčija, tačiau keliauja, nelieka stebėti, tačiau įžengia į Dievo namus, neatsistoja centre, tačiau nusilenkia Jam, esančiam centre, neužstringa savo planuose, tačiau yra pasirengę pasukti kitais keliais“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Jis kalbėjo ir apie išminčių dovanas. Išminčiai neina ieškoti dovanų, jie atneša dovanų. Ir mums verta paklausti savęs: ar per šias Kalėdas Jėzui ką nors padovanojome, ar tik apsidovanojome tarpusavyje?

Jei pas Viešpatį atėjome tuščiomis rankomis, galime tai ištaisyti. Evangelija pateikia dovanų sąrašą: auksą, smilkalus ir mirą. Auksas, brangiausias elementas, reiškia, kad pirmumą teikiame Dievui ir norime jį pagarbinti. Kad ne mes patys esame pirmoje vietoje, pakankami sau patiems.  Smilkalai simbolizuoja maldą – santykį su Dievu. Malda yra kaip smilkalai: palengva smilksta ir kyla į viršų, skleisdama gerą kvapą. Mums reikia skirti laiko maldos „smilkimui“. Galiausiai miros tepalas, kuriuo bus išteptas nuo kryžiaus nuimtas Jėzaus kūnas. Viešpats nori, kad gailestingai rūpintumėmės kančios paženklintais savo brolių ir seserų kūnais, nors jie niekuo neatsilygina. Toks nemokamas gailestingumas yra vertingas Dievo akyse. (RK / Vatican News)

2019 sausio 06, 12:53