Paieška

Vatican News
Prieš šv. Mišias Santa Maria La Antigua bazilikoje popiežius pasveikino tikinčiuosius Prieš šv. Mišias Santa Maria La Antigua bazilikoje popiežius pasveikino tikinčiuosius  (AFP or licensors)

Pranciškus: „Duok man gerti“

Šeštadienio ryte popiežius Pranciškus Panamos sostinės širdyje, senajame kvartale, kuriame stovi Santa Maria La Antigua bazilika, sostinės arkivyskupo katedra, aukojo šventąsias Mišias, kurių metu konsekravo naują altorių. Šis buvo pagamintas Italijoje, istorinėse marmuro dirbtuvėse Pietrasanta miestelyje, kur kadaise gyveno bei darbavosi ir Mikelandželas. Šventojo Tėvo homilijoje ypatingas dėmesys buvo skirtas tiems, kurie tarnauja prie altoriaus ir darbuojasi tęsdami Viešpaties misiją nešti Gerąją Naujieną vargšams, tvarstyti sužeistas širdis, skelbti kalinių išlaisvinimą, guosti prislėgtus skausmo, paskelbti visiems malonės metus (žr. Iz 61, 1–3). Tai yra tiems Viešpaties mokiniams, kurie patys buvo konsekruoti, kunigams. Tačiau taip pat ir visiems kitiems, kurie įsipareigojo misijai, – vienuoliams ir pasauliečiams.

Popiežius Pranciškus rėmėsi evangelisto Jono pasakojimu apie Jėzų, kuris vidudienį nuvargęs prisėda palei šulinį, čia sutinka moterį samarietę ir paprašo jos: „Duok man gerti“ (žr. Jn 4, 6–7).

Nuvargęs iš kelionės

Jei mūsų vaizduotei, palenktai efektyvumo, yra palyginus nesunku įsijausti į Viešpaties darbus, mąstyti apie vidudienio karštį, troškimą atsigerti, pailsėti ir toliau tęsti misiją, ne visada sugebame įsijausti į „Viešpaties nuovargį“. Atrodo, Dievas neturėtų pavargti, nors iš tiesų Viešpats nuovargyje yra vietos visų nuovargiui (žr. Mt 11,28).

„Priežastys ir motyvai, kurie gali lemti nuovargį mūsų, kunigų, pašvęstųjų vyrų ir moterų, pasauliečių judėjimų narių kelyje, yra įvairūs: nuo ilgų darbo valandų, kai trūksta laiko net pavalgyti, pailsėti ir pabūti su šeima, iki „toksiškų“ sąlygų darbo aplinkoje, kurios išsekina ir sužeidžia širdį“, – sakė popiežius, paminėdamas rutiną, sunkias situacijas, streso valandas. Naštų gama yra plati.

Visų situacijų išvardyti neįmanoma, bet visose jose jaučiame būtinybę atrasti šulinį, numalšinti troškulį ir atsigauti nuo nuovargio.

Tačiau labai dažnai šis nuovargis mūsų bendruomenėse mažai ką turi bendra su Viešpaties nuovargiu. Tai labiau pagunda, kurią galime pavadinti „vilties nuovargiu“. Tai ne tas nuovargis, kai po darbo dienos galima dėkingai ir ramiai nusišypsoti, tačiau tas, kuris verčia abejoti ateitimi, savimi, pačia misijos galimybe pasaulyje, pačia pašvęstojo gyvenimo galimybe. Tai paralyžiuojantis nuovargis, gimstantis iš nežinojimo, kaip reaguoti į greitus ir menkai apčiuopiamus pokyčius visuomenėje. Šis „vilties nuovargis“ taip pat gimsta iš savo pačios nuodėmės sužeistos Bažnyčios.  

Galime apsiprasti su tokia pavargusia viltimi, atrasti sau vietos pilkame pragmatizme mūsų bendruomenių širdyje. Iš šono viskas atrodo normaliai, tačiau viduje tikėjimas eikvojasi ir aižėja. Galime patikėti, kad mūsų skelbimui nebėra vietos, taip įslysdami į vieną iš pavojingiausių šiuolaikinių erezijų – manymą, kad Viešpats ir mūsų bendruomenės neturi ko pasakyti ar duoti šiandien gimstančiam naujam pasauliui.

Duok man gerti

Kelionės nuovargis, pasak popiežiaus, mus pasiveja, patinka tai mums ar ne. Ir tada dera turėti Viešpaties drąsos pasakyti: „Duok man gerti“. Mes, kaip ir samarietė, trokštame ne bet kokio vandens, o „trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Kaip samarietė, daug metų nešiojusi savo sudužusių meilių šukes, taip ir mes žinome, kad ne bet koks žodis padeda atgauti jėgas misijoje. Ne bet kokia naujovė, kad ir kokia patraukli, gali numalšinti troškulį. Mes, kaip ir samarietė,  žinome, kad religinės žinios ir tradicijos savaime nepadaro mūsų vaisingais „garbintojais dvasia ir tiesa“ (žr. Jn 4, 23).

„Duok man gerti“: Viešpats mūsų prašo to prašyti, kad mūsų pavargusioje viltyje atsivertų durys ir galėtume sugrįžti be baimės prie mūsų pirmosios meilės šaltinio, kai mūsų keliu praėjo Jėzus, gailestingai pažvelgė į mus ir pakvieti sekti paskui. Kai sakome „Duok man gerti“, atsimename, pasak Pranciškaus, tą momentą, kai mūsų akys susitiko su Jo akimis, kai pajutome, jog esame mylimi – ne vien asmeniškai, bet ir kaip bendruomenė. Taip atgausime kūrybingą ištikimybę, išgirsime Šventąją Dvasią, kuri nesukūrė pastoracinio ar organizacinio plano, tačiau per šventuosius – vyskupus ir kunigus, vienuolijų steigėjus ir steigėjas – teikia deguonies tam tikrame istoriniame kontekste, kuris, rodos, uždusino viltį ir orumą.

„Duok man gerti“ reiškia išdrįsti išsityrinti, atgauti pradinę charizmą ir ieškoti jai būdų pasireikšti šiandien. Tai reiškia pripažinti, kad mums reikia perkeitimo Šventojoje Dvasioje. Tai reiškia išsigelbėti nuo pavojaus remtis vien savimi, gailėtis savęs, vėl susitikti Kristaus akis, kurios mūsų ieško ir kviečia. (RK / Vatican News)

2019 sausio 26, 15:59