Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus vadovauja Mišparams Šv. Pauliaus bazilikoje Popiežius Pranciškus vadovauja Mišparams Šv. Pauliaus bazilikoje 

Popiežius: krikščionių vienybė – mūsų Pažadėtoji žemė

„Iš Dievo gautos malonės yra mūsų ne pagal teisę, o kaip dovana; mes jas gavome, kad su kitais jomis dalytumės“.

Popiežius Pranciškus penktadienio pavakare vadovavo Mišparams Šv. Pauliaus bazilikoje už mūrų. Jų metu Romos vyskupija iškilmingai pradėjo Maldos už krikščionių vienybę savaitę.

Mišparuose pasakytoje homilijoje popiežius pasidžiaugė juose dalyvavusiais kitų konfesijų krikščionių bendruomenių atstovais iš Romos ir svetur, visus pasveikino primindamas, jog visi esame pakviesti prašyti Dievą, kad suteiktų didžiąją krikščionių vienybės malonę, ją nuolankiai priimti atvira ir dosnia širdimi.

„Mes, kaip šventoji Dievo tauta, esame besiruošiantys įžengti į Viešpaties mums pažadėtą Karalystę. Tačiau būdami pasidaliję, turime prisiminti Dievo prašymą teisingai siekti tik to, kas teisu.

Į vienybę vedantis kelias apima visus, tačiau užmiršome Mozės įsakymų išmintį, pagal kurią turtų nepasidalijimas padalija visuomenę“, – sakė popiežius.

Šventasis Tėvas apžvelgė skaitinį iš Pakartoto įstatymo knygos, kuriame pasakojama apie tris pagrindines žydų šventes ir jų šventimo eigą: apie Pesach – neraugintos duonos šventę, menančią Dievą, išvedusį savo tautą iš Egipto vergijos, Šavuot – arba Savaičių šventę, menančią Dievą, įteikusį Mozei įsakymus ir Sukot – Palapinių šventę, menančią Dievą, lydėjusį išrinktą tautą kelionėje į Pažadėtąją Žemę.

Šios šventės yra raginimas, kad Izraelis atmintų, kiek daug gera patyrė iš Dievo. Kiekvienoje šventėje privalo dalyvauti visi, uždrausta kurį nors atmesti. Taip pat privaloma piligrimystė į vietą, kurią Dievas išsirinks kaip buveinę savo vardui. Nors Egipte izraelitai buvo vergai, neturėjo nuosavų daiktų, jie perspėjami nesirodyti Dievo akivaizdoje tuščiomis rankomis: „Kiekvienas atnašaus kiek išgali pagal Dievo palaiminimą, kurį jis bus tau suteikęs“.

Skaitinio pasakojime peršokama nuo švenčių aprašymo iki teisėjų skyrimo. Tačiau tai neturi stebinti, nes pačios šventės skatina vykdyti teisingumą, jos primena visų šventės dalyvių lygybę – visi vienodai priklausomi nuo Dievo gailestingumo – ir kviečia kiekvieną dalytis gautomis malonėmis su kitais. Privaloma ne tik pagerbti ir šlovinti Viešpatį metų šventėse – tolygiai privaloma pagerbti artimą, būti teisingam jo atžvilgiu, ypač jei jis silpnas ir stokojantis.

Maldos už krikščionių vienybę savaitę temą „Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi“ parinkę Indonezijos krikščionys šiais žodžiais išsakė gilų susirūpinimą, kad jų šalyje konkurencijos logika grindžiamas ekonominis augimas daugelį palieka skurde ir tik nedaugeliui leidžia praturtėti, kalbėjo popiežius. Tai sukelia grėsmę visuomenės, kurioje sugyvena skirtingų tautų, kalbų ir tikėjimų žmonės ir dalijasi atsakomybe, darnai.

Taip yra ne vien tik Indonezijoje, o visur pasaulyje. Kai visuomenėje nebėra solidarumo ir bendrojo gėrio principų, išvystame skandalingą situaciją asmenų, priverstų gyventi kraštutiniame skurde šalia beribį turtą simbolizuojančių dangoraižių, prabangių viešbučių ir prekybos centrų.

Šv. Paulius laiške Romiečiams primena, kad stiprūs privalo rūpintis silpnaisiais. Nekrikščioniška „sau pataikauti“ (Rom 15, 1). Turime Kristaus pavyzdžiu pasistengti padėti silpniesiems atsitiesti. Solidarumas ir bendra atsakomybė turi būti įstatymai, palaikantys krikščionių šeimą.

Krikščionims, kaip senovėje žydams ir daugeliui nūdienos išsivysčiusių šalių, kyla pavojus, kad, siekdami kaupti turtus, užmiršime silpnuosius ir stokojančius. Pernelyg paprasta užmiršti mūsų pamatinę lygybę: juk visi buvome nuodėmės vergai, tačiau Viešpats mus išgelbėjo per Krikštą, mus pavadindamas Dievo vaikais. Lengva pamanyti, kad mums suteikta dvasinė malonė yra mūsų nuosavybė, kažkas, kas mums priklauso. Galimas daiktas, kad gautos malonės paverčia mus aklais kitų krikščionių gautoms malonėms. Viešpaties kitiems broliams suteiktų malonių sumenkinimas arba pasmerkimas, iš įsitikinimo, kad juos Dievas kokiu nors būdu mažiau apdovanojo, yra sunki nuodėmė. Jei puoselėjame tokias mintis, patys leidžiame, kad gauta malonė pavirstų pasididžiavimo, neteisingumo ir pasidalijimo šaltiniu.

Dėdami pirmuosius žingsnius link mūsų Pažadėtosios žemės – krikščionių vienybės – turime prisiminti, kad iš Dievo gautos malonės yra mūsų ne pagal teisę, o mūsų kaip dovana; kad jas gavome tam, kad su kitais jomis dalytumės. Be to, turime pripažinti kitoms krikščioniškoms bendruomenėms suteiktos malonės vertę. Tada ir mes trokšime dalyvauti kitų gautose malonėse. Šių malonių pasidalijimo atnaujinta ir praturtinta krikščionių tauta galės su pasitikėjimu tvirtai žengti keliu, vedančiu į vienybę. (SAK / Vatican News)

2019 sausio 18, 18:00