Paieška

Vatican News
Ekumeninė Suomijos delefacija Ekumeninė Suomijos delefacija  (Vatican Media)

Popiežius ekumeninei delegacijai: jei sustosime, nieko neišspręsime

Vienas iš tradicinių Krikščionių vienybės savaitės Romoje susitikimų yra popiežiaus audiencija ekumeninei Suomijos delegacijai, kurią šiais metais, be kitų, sudarė Kuopio liuteronų vyskupas Jari Jolkknonen, Helsinkio katalikų vyskupijos generalinis vikaras kun. Raimo Goyarrola ir suomių ortodoksų metropolitas Leo. Iš liuteronų, katalikų ir ortodoksų atstovų sudaryta ekumeninė delegacija atspindi visos Suomijos religinę istoriją bei ekumenizmo vaisius. Po 1520 metų Reformacijos katalikybė buvo uždrausta, ją išpažinti buvo pavojinga, daugiau nei du amžius suomių gyvenamose žemėse dominavo liuteronų Bažnyčia, labiausiai remiama Švedijos karalystės.

Tik aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje situacija pradėjo keistis, kartu su bendra geopolitine padėtimi: po Švedijos ir Rusijos imperijos karo pastaroji 1743 metais prisijungė pietryčių Suomiją, o 1809 metais aneksavo visą kraštą, tiesa, pripažindama tam tikrą autonomiją.

Carinė Rusija rėmė Ortodoksų Bažnyčios plėtrą, finansavo vienuolynų ir bažnyčių statybą, skatino perėjimą į stačiatikybę, nors ortodoksų misionierių būta ir anksčiau. Imperinė Rusija sukūrė tam tikrą religijos laisvės režimą: leido praktikuoti liuteronybę, tačiau ir katalikybę, pirmiausia tarp katalikų migrantų iš Lenkijos. Šiame kontekste 1799 metais Viipuri gyvenvietėje buvo įsteigta pirmoji katalikų parapija moderniais laikais. Tačiau praėjo daugiau nei šimtas metų, kol 1929 metais buvo įsteigtas Suomijos apaštalinis vikariatas. Visa tai lydėjo priešiškas tarpusavio nusiteikimas, krikščionys vieni kitus vadino varžovais, svetimšaliais, klaidatikiais. Tačiau ekumenizmas, krikščionių vienybės judėjimas, leido pagaliau išeiti iš tarpusavio nepripažinimo ir izoliavimosi rato, persvarstyti istoriją, išsivaduoti iš nuoskaudų ir kaltinimų, pradėti naują etapą, naujai suvokti pačią krikščionybę.

Todėl, pasak popiežiaus Pranciškaus žodžių Suomijos ekumeninei delegacijai, „bendras įsipareigojimas dėl ekumenizmo yra mūsų išpažįstamo tikėjimo poreikis, iš pačios Kristaus mokinių tapatybės gimstanti būtinybė. Ir kaip mokiniai, sekdami tuo pačiu Viešpačiu, vis labiau suprantame, kad ekumenizmas yra kelias.“

Šventasis Tėvas pakartojo savo pirmtakų nuo Vatikano II Susirinkimo nuolat primenamą principą: ekumenizmas nebėra vienas iš galimų „pasirinkimų“. Tai jau nebeatšaukiamas, nebeatgręžiamas siekis.

Savo kalboje popiežius pažymėjo, jog krikščionių vienybė nėra sociologinė kategorija ar klasifikacija. Ji kyla iš Šventosios Dvasios klausymosi, iš suvokimo, kad esame to paties Tėvo vaikai, iš bendro tarnavimo artimui ir tikėjimo liudijimo. Viso to centre yra krikštas, kurio metu tapome krikščionimis.

Jei nesutariame įvairiais teologiniais ir bažnytiniais klausimais, labai svarbu, dar kartą pabrėžė popiežius, nemesti keliavimo kartu, nes jei sustosime, sustingsime, jų niekada neišspręsime. Ir priešingai, galime būti tikri, kad jei būsime klusnūs Šventajai Dvasiai, Ji vadovaus būdais, kurių negalime nei įsivaizduoti. O mes, tuo tarpu, turime padaryti, ką galime, kad susitiktume ir su tarpusavio meile spręstume nesusikalbėjimus, priešiškumus ir stereotipus, kurie keletą amžių kenkė tarpusavio santykiams.

Savo kreipimesi popiežius paminėjo ir šv. Henriką, 12 amžiaus vyskupą, gimusį Anglijoje, švedų ekspansijos metu pasiekusį Suomiją ir tapusį pirmuoju vyskupu šiame krašte. Nors krikščionybė regioną jau buvo pasiekusi gerokai anksčiau, šv. Henrikas vadinamas Suomijos apaštalu, su juo yra susijusi ankstyvoji suomių literatūra. Šioje perspektyvoje jis yra visų Suomijos krikščionių gerbiama figūra, pasak tradicijos, miręs kankinio mirtimi.

Tradicija, pridūrė popiežius Pranciškus, kyla iš lotyniško žodžio „tradere“ – „perduoti“. Tradicija nėra kažkas, ką galime pasisavinti, kad išsiskirtume iš kitų, tačiau kažkas, ką gavome, kad praturtintume vienas kitą. Visada turime atsigręžti į šaltinį, iš kurio išteka Tradicijos upė: nukryžiuoto Kristaus šone atvertą žaizdą. Tada Jis atidavė visą save ir dovanojo mums savo Dvasią. Tai yra tikinčiųjų gyvenimo ir nuolatinio atsinaujinimo versmė.

Komentuodamas šiemetinės Krikščionių vienybės savaitės temą „siekti teisumo“ (žr. Įst 16,20), popiežius pabrėžė, kad tai nėra darbas, kuris dirbamas pavieniui. Teisumo ir teisingumo turi būti siekiama ir prašoma kartu, ypač ten, kur karai, pasidalijimai ir neapykanta. Bendros krikščioniškos maldos ir įsipareigojimo teisingumui negalima atidėti, tai būtų apsileidimas, kurio negalime sau leisti, pabrėžė popiežius, iškeldamas dar vieną ekumenizmo matmenį. (RK / Vatican News)

Ekumenizmas yra kelias kartu
2019 sausio 19, 16:29