Cerca

Vatican News
Popiežiaus audiencija diplomatiniam korpusui prie Šventojo Sosto Popiežiaus audiencija diplomatiniam korpusui prie Šventojo Sosto  (ANSA)

Popiežiaus naujametinis susitikimas su diplomatiniu korpusu

Sausio 7-ąją popiežius Pranciškus susitiko su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. Šiuo metu diplomatiniai santykiai palaikomi su 183 valstybėmis, taip pat su Europos Sąjunga ir Maltos ordinu. Romoje reziduoja 89 ambasadoriai. Šventasis Sostas taip pat bendradarbiauja su Arabų valstybių lygos, Tarptautinės migracijos organizacijos ir JT aukštojo pabėgėlių komisariatų padaliniais Romoje. Gausiai susirinkusių diplomatų, reziduojančių ir specialiai atvykusių šia proga, vardu popiežių pasveikino Kipro ambasadorius George Poulides, diplomatinio korpuso prie Šventojo Sosto dekanas. Šios pareigos tenka ilgiausiai prie Šventojo Sosto reziduojančiam ambasadoriui.

Pranciškus padėkojo visiems atvykusiems ir priminė, kad Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai buvo išplėsti naujomis sutartimis: su Beninu dėl katalikų Bažnyčios statuso, su San Marinu dėl katalikų religijos mokymo valstybės mokyklose, su UNESCO dėl aukštojo mokslo diplomų pripažinimo Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, su septyniasdešimtąsias metines mininčia Europos Taryba kultūros srityje. Vatikano miesto valstybė buvo priimta į bendrą mokėjimų eurais erdvę (SEPA).

„Paklusnumas dvasinei misijai, kylančiai iš Viešpaties Jėzaus apaštalui Petrui skirto imperatyvo „ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15), skatina popiežių, tad ir Šventąjį Sostą, rūpintis visa žmonijos šeima ir jos materialinėmis ir socialinėmis būtinybėmis. Vis dėlto Šventasis Sostas netrokšta kištis į valstybių gyvenimą, tačiau nori būti atidus klausytojas, jautrus žmonijos problemoms, nuoširdžiai ir nuolankiai trokšta tarnauti kiekvienos žmogiškos būtybės gėriui“, – sakė popiežius Pranciškus. Su tokia nuostata, anot jo, jis dalyvauja susitikime su diplomatiniu korpusu, susitinka su piligrimais, praėjusiais metais keliavo į Čilę, Peru, Šveicariją, Airiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokia nuostata skatina visą Bažnyčią remti taikių ir susitaikiusių visuomenių kūrimą.

Su tokia nuostata, pabrėžė popiežius, jis stebi dabartinę situaciją Nikaragvoje, netrukus skirs nuolatos Vietname reziduojantį savo atstovą, taip pat pasirašė susitarimą su Kinija dėl vyskupų skyrimo. Komentuodamas šį susitarimą popiežius pažymėjo, jog nustatyti „kai kurie stabilūs bendradarbiavimo elementai“, pirmą kartą po daugelio metų visi vyskupai yra vienybėje su šv. Petro įpėdiniu ir visa Bažnyčia. Reikia viltis, kad visa tai padės išspręsti dar „atvirus klausimus“ ir užtikrinti tikrą religijos laisvę.

Popiežius Pranciškus priminė vieną sukaktį: prieš šimtą metų, 1919 birželio 28-ąją, Versalyje, Prancūzijoje, įsteigta Tautų Sąjunga.

„Kam atsiminti organizaciją, kurios nebėra? Nes ji buvo pradžia šiuolaikinės daugiašalės diplomatijos, kuria valstybės bandė tarpusavio santykiuose atsisakyti užgniaužimo logikos, vedančios į karą“, – sakė popiežius Pranciškus. Šis eksperimentas žlugo, kaip liudija II Pasaulinis karas. Tačiau jis atvėrė kelią Jungtinių Tautų Organizacijai, kuri, nepaisant kontrastų ir neveiksmingumo, yra „nepaneigiama galimybė Tautoms susitikti ir ieškoti bendrų sprendimų“.

„Nepamainoma daugiašalės diplomatijos prielaida yra gera valia ir besikalbančiųjų tarpusavio pasitikėjimas, pasirengimas nuoširdžiai ir sąžiningai konfrontacijai, ryžtas priimti iš jos neišvengiamai kylančius kompromisus. Kur trūksta nors vieno iš šių elementų, įsivyrauja vienpusių sprendimų paieška ir galiausiai stipresnis nustelbia silpnesnį. Dėl to Tautų Sąjunga pateko į krizę ir, deja, pastebima, kad toks elgesys šiandien skverbiasi į pagrindinių tarptautinių organizacijų veikimą“, – pastebėjo Šventasis Tėvas. Pasak jo, daugiašalė santykių sistema šiandien yra krizėje dėl įvairių priežasčių. Dėl valios trūkumo, dėl nesugebėjimo išspręsti įsisenėjusių problemų ar situacijų, dėl pirmenybės teikimo greitam ir daliniam susitarimui, o ne kantriam bendrojo gėrio siekimui, dėl to, kad pačiose tarptautinėse organizacijose įsivyrauja galios ir interesų grupės, kurios primeta savo ideologijas, negerbia tautų jautrumo, tapatybės ir orumo. Dėl to, kad daug kur globalizacija vyksta per greitai ir netvarkingai, žadindama lokalų pasipriešinimą. Prieš suvienodinančios globalizacijos idėją lengvai sukyla nacionalizmai. Visa tai primena tarpukario laikotarpį, kai populistinės ir nacionalistinės tendencijos nuslopino Tautų Sąjungos patikimumą ir veikimą. Reikia „daugiabriaunės“ globalizacijos, kuri gerbtų kiekvienos šalies ir tautos savastį.

Didelę savo kalbos dalį popiežius Pranciškus skyrė šv. Pauliaus VI kreipimuisi į JTO asamblėją 1965 m. spalio 4-ąją. Tai buvo pirmasis popiežių pasisakymas tokioje auditorijoje. Šioje pamatinėje kalboje Paulius VI nurodė keletą daugiašalės diplomatijos ir popiežiaus bei Šventojo Sosto dvasinės misijos sąlyčio taškų, kurie išlieka ir šiandien.

Pirma, tai teisingumo ir teisės pirmumas: santykiai tarp tautų turi vadovautis protu, teisingumu, teise, derybomis, o ne jėga, smurtu, karu, baime ar apgaule. Kelia nerimą šiandieninė tendencija siekti nacionalinių interesų nesinaudojant tarptautiniais instrumentais, kurie padeda išspręsti nesutarimus ar užtikrina teisingumą, kaip kad tarptautiniai teismai. Reakcingi, emociniai ir skuboti sprendimai gal pasieks trumpalaikį konsensusą, tačiau galiausiai tik dar labiau pagilins didžiausias problemas, perspėjo popiežius.

Apie tai, anot jo, kalbama sausio 1 dieną minėtos Pasaulinės taikos dienos žinioje „Gera politika tarnauja taikai“. Gera politika siekia „visų žmonių ir viso žmogaus“ gėrio. Taika, kuri yra tikra, kai aprėpia visus ir kiekvieną, yra tokio gėrio dalis. Šioje perspektyvoje yra pamatinė asmens samprata: ar pripažįstame jo orumą? Ar pripažįstame jo transcendentinį matmenį, panašumą į Dievą? Šiuo požiūriu mums reikėtų iš naujo atskleisti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, taip pat neseniai minėjusios 70-etį, principus, pažymėjo Pranciškus.

Kitas sąlyčio taškas yra silpnųjų gynimas. Vargšų, apleistųjų, atmestųjų, kenčiančių, trokštančių teisingumo, orumo, laisvės ir oraus gyvenimo gynimas visada yra Bažnyčios širdyje. Popiežius priminė savo ir kitas bažnytines ar humanitarines iniciatyvas Ukrainos rytuose, pasibaisėtiną sugriovimą ir humanitarinę krizę Sirijoje, padėkojo Jordanijai ir Libanui, taip pat ir įvairioms Europos valstybėms už pagalbą to krašto žmonėms.

Pabrėžęs, kaip svarbu, kad Artimuosiuose Rytuose išliktų nuo apaštalų laikų čia gyvenantys krikščionys, Šventasis Tėvas atmetė bandymus supriešinti krikščionis su musulmonais. Tiesa, kad amžiams bėgant būta daug priešiškumo, bet būta ir taikaus ir ilgalaikio sugyvenimo.

„Netolimoje ateityje turėsiu galimybę nuvykti į du kraštus, Maroką ir Jungtinius Arabų Emyratus, kur vyrauja gyventojai musulmonai. Tai bus dvi svarbios progos dar didesniam tarpreliginiam dialogui ir abiejų religijų išpažinėjų tarpusavio pažinimui, praėjus aštuoniems šimtams metų nuo istorinio susitikimo tarp šv. Pranciškaus Asyžiečio ir sultono al-Malik al-Kamil“, – pasakė popiežius.

Tarp silpnųjų yra pabėgėliai ir migrantai, vejami iš savo kraštų skurdo, gamtinių nelaimių, konfliktų ir persekiojimų. Be atsakomybės jiems padėti, popiežius pabrėžė ir tai, kad tarptautinė bendruomenė turi darbuotis, kad, visų pirma, niekas nesijaustų verčiamas palikti savo šeimą ir tautą. Popiežius padėkojo Kolumbijai ir kitoms šalims, kurios pastaraisiais mėnesiais padėjo iš Venesuelos atvykusiems žmonėms.

Migracijos bangos sužadino, nepasitikėjimą ir susirūpinimą, paskatino įvairias vyriausybes, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, suvaržyti patekimą į jų valstybes ar tranzitą per jas. „Vis dėlto manau, kad tokio visuotinio klausimo negalima išspręsti daliniais sprendimais“, – pabrėžė popiežius. Šventasis Sostas aktyviai darbavosi rengdamas du globalius susitarimus apie pabėgėlius ir apie saugią, tvarkingą ir legalią migraciją. Jie nėra juridiškai įpareigojantys, tačiau yra žingsnis pirmyn daugiašaliuose santykiuose šiuo klausimu, taps svarbia atspara valstybėms, tarptautinėms organizacijoms, politikams, įstatymų leidėjams

Silpnųjų gynimas apima taip pat jaunimą, svajojantį apie geresnį pasaulį. Jaunimui, kuris dažnai pasijunta pasiklydęs ir be ateities perspektyvų, buvo skirta XV eilinė Vyskupų sinodo asamblėja, jie bus dėmesio centre apaštališkojoje kelionėje į Panamą po kelių savaičių, XXXIV Pasaulinės jaunimo dienos proga. Jaunimas yra ateitis, politikos uždavinys – atverti kelius į ateitį, suteikti naujosioms kartoms galimybę kurti ateitį, surasti darbą, sukurti šeimą, auginti vaikus.

Šiemet minimos trisdešimtosios Vaiko teisių konvencijos metinės suteikia progą patikrinti, kas nuveikta vaiko teisėms užtikrinti. „Negaliu nutylėti vienos iš šių laikų žaidų, deja palietusi kai kuriuos dvasininkus“, – sakė Pranciškus. – „Nepilnamečių išnaudojimas yra iš nuožmiausių ir bjauriausių galimų nusikaltimų. Šventasis Sostas ir visa Bažnyčia įsipareigojo kovoti ir vykdyti prevenciją, kad šie nukaltimai ir jų dangstymas nesikartotų, kad būtų išaiškinta tiesa apie kaltinamus dvasininkus ir atkurtas teisingumas seksualinę prievartą patyrusiems nepilnamečiams. Būsimas viso pasaulio episkopatų vadovų susitikimas vasario pabaigoje bus dar vienas žingsnis šią kryptimi“.

Dėmesys silpniesiems taip pat įpareigoja susimąstyti apie moterų padėtį – šiemet minimos Apaštališkojo laiško apie moters orumą „Mulieris dignitatem“ trisdešimtosios metinės, kaip ir apie darbininkų darbą ir sąlygas – jei darbas neginamas, jis nustoja būti priemone žmogaus realizacijai ir virsta šiuolaikine vergystės forma. Popiežius išreiškė viltį, kad prieš šimtmetį įsikūrusi Tarptautinė darbo organizacija ir toliau laiduos adekvačias darbo sąlygas, gins darbininkų orumą laikmečio iššūkiuose: auganti technologijos plėtra atima darbo vietas, mažėja darbininkų ekonominės ir socialinės garantijos.

Popiežius Pranciškus taip pat apžvelgė taikos prošvaistes pasaulyje, ragino tautas būti tiltais ir taikos kūrėjomis, prisiminė savo pirmtako šv. Pauliaus VI paraginimą Jungtinėse Tautose: „Pakaks atminti, kad milijonų žmonių pralietas kraujas ir neišsakomi kentėjimai, bergždžios skerdynės ir neregėtas griovimas užantspaudavo jus vienijantį susitarimą priesaika, kuri turi pakeisti pasaulio istorijos ateitį: „ne!“ visiems karams, taika turi vadovauti tautų ir visos žmonijos likimui“.

Popiežius pasidžiaugė reikšmingais taikos laimėjimais, paminėjo istorinį susitarimą tarp Etiopijos ir Eritrėjos, Pietų Sudano lyderių pasirašytą taikos ketinimų protokolą, sakė, kad atidžiai seka poslinkius Kongo Demokratinėje Respublikoje, paminėjo neramumus Malyje, Nigeryje, Nigerijoje ir Kamerūne. Sulaukta teigiamų ženklų iš Korėjos pusiasalio: Šventasis Sostas džiaugiasi dialogu ir viliasi, kad bus galima išspręsti sudėtingiausius klausimus ryžtingu nusistatymu siekti pastovių ir ilgalaikių sprendimų, kurie leistų užtikrinti visos Korėjos tautos ir viso regiono plėtrą bei bendradarbiavimą.

Panašios viltys lydi popiežiaus rūpestį dėl krizės apimtos Venesuelos. Jis viliasi, kad bus galima atkurti taip pat palestiniečių ir izraeliečių dialogą taip, kad būtų galima susitarti dėl teisėtų abiejų tautų siekių, užtikrinant dviejų valstybių sugyvenimą, ilgalaikę ir pastovią taiką. Reikia siekti taikos visame regione, ypač Jemene ir Irake, tuo pačiu metu leisti tiekti stokojantiems gyventojams reikalingą humanitarinę paramą.

„Be viso to, reikia permąstyti mūsų bendrą likimą“, – sakė popiežius diplomatams. Pranciškus išsakė susirūpinimą dėl tendencijos vietoj branduolinio nusiginklavimo kurti dar pavojingesnius ginklus.

Karinė galia, bauginimai ir puikavimasis ginklų arsenalais negali diktuoti tarptautiniams santykiams. Masinio naikinimo ginklai, ypač branduoliniai, sukuria apgaulingą saugumo jausmą ir negali būti žmonijos šeimos taikingo sugyvenimo pagrindas: reikia įkvėpimo semtis iš solidarumo etikos, priminė popiežius Pranciškus.

Permąstyti bendrą likimą taip pat reiškia rūpintis mūsų planeta. Popiežius paprašė valstybes ryžtingiau vykdyti neseniai Katovicuose surengtos tarptautinės klimato konferencijos (COP-24) susitarimus, ryžtingiau įsipareigoti ir bendradarbiauti dėl rūpestį keliančių žemės atšilimo apraiškų. Žemė yra visų, jos išnaudojimo pasekmės liečia visą pasaulio populiaciją, kai kuriuose regionuose šios pasekmės dramatiškos. Tarp jų – Amazonija, kuriai skirta šiemet spalio mėnesį Vatikane rengiamo Vyskupų sinodo asamblėja. Sinodas, skirtas ypač Dievo tautos kelionei, taip pat skirs dėmesį aplinkosaugos problemoms ir jų socialinei įtakai.

Šventasis Tėvas taip pat paminėjo Berlyno sienos griūties dvidešimtąsias metines, Jaltoje nuspręsto Europos padalijimo ir šaltojo karo pabaigą, rytų Europos išsivadavimą ir Europos Sąjungos atvertas naujas galimybes. Dabartiniame kontekste, kai veikia naujos išcentrinės jėgos ir gundoma statyti naujas sienas, Europa tenepraranda supratimo kiek naudos jai suteikė tautų draugystė ir suartėjimas – visų pirmą taiką, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. (RK / SAK / Vatican News)

2019 sausio 07, 15:19