Popiežiaus susitikimas su Romos kurija. Bažnyčios skausmai ir džiaugsmai
Kalėdos kasmet mums primena, sakė popiežius, kad priimdami Dievo dovanojamą išganymą, ir mes turime atsiliepti savo kasdieniniu liudijimu. Tokio bendradarbiavimo Dievas laukia iš visos žmonijos, iš Bažnyčios ir visų pirma iš jam pasišventusiųjų tarnų. Kristaus sužadėtinė Bažnyčia tęsia savo piligrimystę per istoriją, lydima skausmo ir džiaugsmo, sėkmės ir nesėkmių – išorinių ir vidinių, suprasdama, kad vidinės nesėkmės visada yra skausmingiausios ir destruktyviausios.
Skausmams Pranciškus skyrė gana didelę kardinolams ir vyskupams sakytos kalbos dalį, paminėjo migrantų tragediją, skurdą ir neteisingumą, karus, kasdien pasaulyje liejamą nekaltą kraują. Kaip didžiausio skausmo Bažnyčios viduje priežastį popiežius nurodė seksualinių nusikaltimų ir piktnaudžiavimo sąžine bei valdžia skandalą. Kovai su šiais nusikaltimais ir prevencijai bus skirtas vasarį Vatikane vyksiantis pasitarimas su visais Vyskupų konferencijų pirmininkais.
Kai kurių einančiųjų atsakingas pareigas Bažnyčioje asmenų nusikaltimus popiežius palygino su karaliaus Dovydo laikysena. Jis, nors ir būdamas Viešpaties pateptasis, trejopai nusikalto, nusidėjo trimis nuodėmėmis: seksualiniu priekabiavimu ir piktnaudžiavimu sąžine bei valdžia. Popiežius priminė, kad Dovydo nuopuolio istorija prasidėjo tuo metu, kai jis, nors išmanydamas karo reikalus, nebuvo kartu su kovojančia Dievo tauta, bet pasiliko prabangiuose rūmuose (piktnaudžiavimas valdžia). Iš savo rūmų lango pamatęs Urijo žmoną Betsabėją, privertė nusidėti (seksualinis priekabiavimas ir piktnaudžiavimas valdžia). Karalius įsakė savo kariuomenės vadui pasiųsti išnaudotos moters vyrą Uriją į mūšio lauką neišvengiamai žūčiai (piktnaudžiavimas sąžine ir valdžia). Karalius, Viešpaties pateptasis, sunkiai nusidėjo, tačiau nesijautė esąs kaltas ir toliau sau karaliavo, tarsi nieko nebūtų atsitikę.
Ir šiandien daug tokių „Viešpaties pateptųjų“, kurie išnaudoja silpnuosius, daro baisius nusikaltimus, bet ramiai toliau vykdo savo tarnystę, nebijodami Dievo ir jo teismo. Šventimus priėmę Bažnyčios tarnai drasko jos kūną, kelia papiktinimą, diskredituoja išganomąją misiją ir daugybės savo brolių aukas ir darbą.
Tebūnie visiems aišku, sakė popiežius, kad Bažnyčia kovos su šiais nusikaltimais, darydama viską, kas įmanoma, kad nusikaltusieji būtų nuteisti, neslėps ir nemenkins nė vieno atvejo. Žinome, kad kai kurie Bažnyčios vadovai praeityje nepakankamai rimtai reagavo į šiuos nusikaltimus. Kas vyko praeityje, turėtų būti vertinama naudojant tų laikų hermeneutiką. Tačiau blogis negali kartotis. Bažnyčia dėl to tvirtai apsisprendusi.
Popiežius paminėjo kartais girdimus nusiskundimus, kad kai kurie žiniasklaidos darbuotojai šiandien sąmoningai puola Bažnyčią, kaltina tik dvasininkus, nutylėdami kitų kaltes. Aš, sakė popiežius, norėčiau labai padėkoti tiems žurnalistams, kurie sąžiningai ir objektyviai demaskuoja plėšrūnus ir padeda prabilti jų aukoms. Net jei tokių atvejų būtų nedaug – net jei būtų tik vienas toks atvejis – Bažnyčia prašo netylėti ir viską kelti į šviesą, nes didžiausias papiktinimas yra tiesos slėpimas.
Popiežius kreipėsi į nusikaltusiuosius: atsiverskite, stokite prieš žmonių teismą ir ruoškitės Dievo teismui, atsimindami Kristaus žodžius: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina“ (Mt 18, 6–7).
Popiežius paminėjo ir daug skausmo Bažnyčiai sukeliančią jos tarnų neištikimybę, dviveidiškumą, pašaukimo išdavimą, susigundžius žemiška šlove ar pinigais. Kur neištikimybė, sakė popiežius, ten kartu dažniausiai matome ir „trisdešimtį sidabrinių“, Judo nuodėmę.
Dovydą ir Judą susiejo nuodėmė, tačiau jų likimai susiklostė skirtingai. Dovydas savo kelyje sutiko pranašą Nataną, jo padedamas atsivertė, apgailėjo savo nuodėmes ir pasikliovė Dievo gailestingumu. Judas nusižudė. Popiežius prašė nusikaltusiuosius atsiversti, o visus, kam nuoširdžiai rūpi Bažnyčios apsivalymas, – būti drąsiais blogį smerkiančiais pranašais.
Nors didesnė popiežiaus kalbos dalis buvo skirta daug skausmo atnešusiems ir daug žalos Bažnyčiai padariusiems nusikaltimams, neliko nutylėtas ir džiaugsmas dėl pastaruoju metu Vatikane ir visoje Bažnyčioje įvykusių pozityvių dalykų. Pirmiausia popiežius paminėjo Romos kurijos reformą, pertvarkas Vatikano valdymo struktūroje, ekonomikos skaidrumą. Visa Bažnyčia džiaugiasi naujais šventaisiais. Popiežius atskirai paminėjo Alžyre vykusias kankinių beatifikacijos iškilmes. Paminėta ir ta dauguma pašvęstųjų, vyskupų ir kunigų, kurie kasdien ištikimai, tyliai, šventai ir pasiaukojamai vykdo savo pašaukimą. „Kalėdos sutvirtina mūsų įsitikinimą, – sakė popiežius, – kad, nepaisant mūsų žmogiškojo menkumo, Dievo šviesa nepaliaus spindėti, kad Bažnyčia įveiks dabartinius sunkumus ir išeis iš jų apsivaliusi ir gražesnė.“ (JM / VaticanNews)
