Popiežius: Visi Šventieji – mūsų „šeimos šventė“

Šios dienos pirmasis skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos kviečia mus kelti akis į dangų ir kalba apie milžinišką miną, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių ir kalbų (Apr 7,9). Tai šventieji. Ką jie ten veikia?  Visi kartu gieda, džiugiai šlovina Dievą. Kaip būtų gera girdėti jų giesmę... Tačiau galime ją įsivaizduoti. Ar žinote kada? Mišių metų, kai giedame „Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas...“ Šis himnas – sako Biblija – yra kilęs iš dangaus. Ten jis giedamas. (plg. Iz 6,3; Apr 4,8). Giedodami „Šventas“, mes ne tik galvojame apie šventuosius, bet darome tą patį, ką jie daro. Tą Mišių akimirką mes labiau nei bet kada esame su jais susivieniję.

Esame susivieniję su visais šventaisiais: ne tik žinomais, minimais kalendoriuje, bet taip pat tais, kurie gyveno mūsų kaimynystėje, mūsų šeimų nariais ir pažįstamais, kurie dabar priklauso tai nesuskaičiuojamai miniai. Šiandien švenčiame „šeimos šventę“. Šventieji yra mums artimi, jie yra tikriausi mūsų broliai ir seserys. Jie mus supranta, mus myli,  linki mums laimės, mums padeda ir mūsų laukia. Jie yra laimingi ir nori, kad ir mes būtume laimingi kartu su jais danguje.

Jie mus kviečia eiti į laimę vedančiu keliu, apie kurį kalba šios dienos Evangelija: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią [...] Palaiminti romieji […] Palaiminti tyraširdžiai“ (Mt 5,3-8). Kaip gi? Evangelija sako: laimingi vargdieniai, o pasaulis – laimingi turtingieji. Evangelija sako: laimingi romieji, o pasaulis – laimingi akiplėšos. Evangelija sako: laimingi tyraširdžiai, o pasaulis – laimingi gudrūs lėbautojai. Atrodytų, kad palaiminimų ir šventumo kelias veda į pralaimėjimą. O vis dėlto, primena pirmasis skaitinys, šventieji laiko rankose palmių šakas, kurios yra pergalės simboliai. Laimėjo jie, o ne pasaulis. Jie ir mus ragina rinktis tai, ką jie pasirinko – Šventąjį Dievą“.

Klauskime savęs: kieno mes pusėje? Ką renkamės: dangų ar žemę? Kam gyvename: Viešpačiui ar sau patiems, amžinai laimei ar trumpalaikiam pasitenkinimui? Klauskime: ar tikrai norime šventumo? O gal mums gana būti nei gerais, nei blogais krikščionimis, kurie tiki Dievą ir gerbia artimą, tačiau nepersistengia. Viešpats iš mūsų reikalauja visko ir dovanoja mums tikrąjį gyvenimą, laimę, kuriai esame sukurti (plg. Gaudete et exsultate, 1). Kitaip sakant – šventumas arba nieko! Leiskime, kad mus provokuotų šventieji, kurie gyveno žemėje be kompromisų, o dabar iš dangaus mus palaiko, kad ir mes rinktumės Dievą, nuolankumą, romumą, gailestingumą, tyrumą, kad labiau mylėtume dangų, o ne žemę.

Šie mūsų broliai ir seserys šiandien mūsų neprašo, kad dar kartą pasiklausytume gražios Evangelijos, bet prašo, kad pagal ją gyventume, kad eitume Palaiminimų keliu. Nereikia daryti nepaprastų dalykų, bet reikia kasdien eiti šiuo keliu, kuris veda į dangų, į šeimą, į namus. Šiandien mes matome savo ateitį ir švenčiame tai, kam esame gimę: esame gimę, kad nemirtume, esame gimę, kad džiaugtumės Dievo laime! Viešpats mus drąsina eiti Palaiminimų keliu: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5,12). Šventoji Dievo Motina, Visų Šventųjų Karalienė, tepadeda mums ryžtingai eiti šventumo keliu. Ji – Dangaus Vartai – teįveda mūsų mirusius artimuosius į dangaus šeimą.

 (JM / VaticanNews)