Popiežius ir Maronitų Bažnyčios vyskupai Popiežius ir Maronitų Bažnyčios vyskupai 

Maronitų Bažnyčios vyskupų vizitas Ad limina

Antradienį popiežius Pranciškus susitiko su Antiochijos maronitų patriarchu kardinolu Béchara Boutrosu Raï ir 35 maronitų vyskupais iš Libano ir viso pasaulio. Prasidėjo oficialus Libane ir diasporoje gyvenančios Maronitų Bažnyčios vyskupų vizitas Ad limina.

Po gerą valandą trukusio pokalbio su vyskupais, popiežius taip pat susitiko su keliomis dešimtimis libaniečių katalikų pasauliečių, tarp jų ir šalies valdžios atstovų, atlydėjusių savo vyskupus į Romą. Šia proga popiežius sakė, jog tai iš tiesų labai geras sumanymas, kad vizito Ad limina proga savo ganytojus lydi ir tikinčiųjų bendruomenės atstovai. Šitaip galima geriau susipažinti su jų konkrečiu kasdieniu gyvenimu. Popiežius padėkojo už „kūrybingą pusiausvyrą“ tarp krikščionių ir musulmonų Libano visuomenės gyvenime ir už pagalbą jų šalyje prieglobstį gavusiems pabėgėliams.

* * *

Libane gyvena maždaug 4 milijonai žmonių, kurių maždaug po pusę yra krikščionys ir musulmonai. Krikščionys priklauso dvylikai konfesinių grupių, kurių didžiausia yra maronitų bendruomenė. Libano Maronitų Bažnyčia iš viso turi apie 3 milijonus narių, kurių apie pusė gyvena Libane, o kiti – diasporos šalyse, visų pirma Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šios Bažnyčios centras – Antiochijos maronitų patriarchatas – yra Bkerké miestely, netoli Beiruto. Maronitų Bažnyčia turi 27 vyskupijas – 10 Libane ir 17 diasporoje: Izraelyje, Palestinoje, Jordanijoje, Sirijoje, Egipte, Kipre, Prancūzijoje, JAV, Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, Kanadoje ir Australijoje. Be to, mažesnėms bendruomenėms vadovauja keturi apaštališkieji vizitatoriai, atsakingi už maronitų sielovadą Graikijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, Vakarų ir Šiaurės Europoje, Pietų Afrikoje.

Maronitų Bažnyčia priklauso sirų tradicijai ir save kildina iš Antiochijos patriarchato. Taip pat ir apeigose naudojama senoji sirų kalba, nors kai kuriose liturgijos dalyse neseniai pereita prie arabų kalbos. Nuo septynioliktojo amžiaus pradžios Maronitų Bažnyčia naudoja Grigaliaus kalendorių. Kaip ir kitose Rytų Bažnyčiose, kunigais šventinami (iki diakonato šventimų) vedę vyrai.

Maronitų bendruomenę subūrė ir vardą jai davė ketvirtojo amžiaus antroje pusėje ir penktojo amžiaus pradžioje Sirijoje gyvenęs vienuolis šv. Maronas. Septintajame amžiuje Siriją užėmus arabams, krikščionys maronitai pasitraukė į Libaną. Jų bendruomenės gyvenimui sutvirtėti padėjo kryžiaus žygiai. Riteriams iš Vakarų įsikūrus Palestinoje, Libane gyvenę maronitai konsolidavo savo ryšius su Apaštalų Sostu Romoje. Vėliau arabų ir Osmanų valdžios maronitai buvo persekiojami, tačiau sugebėjo atsilaikyti. Maronitų Bažnyčios atstovai dalyvavo Tridento Susirinkime. Jau šešioliktajame amžiuje Romoje buvo įkurta Maronitų kolegija.

Maronitų Bažnyčia taip pat nemažai prisidėjo prie nepriklausoma valstybe tapusio Libano specifinės politinės santvarkos sukūrimo. Pagal prieš septynis dešimtmečius nustatytą status quo, Libano politinė valdžia padalinta pagal visuomenės konfesinės sudėties proporcijas: respublikos prezidentas visada yra krikščionis maronitas, premjeras – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas. Šiai santvarkai kelis kartus buvo iškilęs pavojus, tačiau, nepaisant pilietinių ir regioninių konfliktų, išliko nepažeista iki mūsų dienų. Šiandien jai grėsmę kelia krikščionių emigracija, keičianti demografines proporcijas šalies viduje.  (JM / VaticanNews)

2018 lapkričio 20, 13:51