Giorgio La Pira: pavyzdingas pasaulietis, pavyzdingas politikas
Penktadienį šių draugijų narius priėmė popiežius Pranciškus. Pasak jo, „tokiu metu, kai Italijos ir tarptautiniam politiniam gyvenimui reikia didelio žmogiškumo ir krikščioniškumo pasauliečių tikinčiųjų ir valstybės žmonių, svarbu atrasti Giorgio la Pira, pavyzdinę figūrą Bažnyčiai ir pasauliui. Jis buvo entuziastingas Evangelijos liudytojas ir modernių laikų pranašas. Jo nuostatos visada buvo įkvėptos krikščioniškos perspektyvos, jo veiksmai dažnai aplenkdavo laiką.“
Giorgio La Pira išgyveno stiprią atsivertimo patirtį 1924 metais, būdamas dvidešimtmetis. Ši patirtis pažymėjo visą jo likusį gyvenimą. Pirmąją savo gyvenimo dalį jis skyrė akademiniam darbui, tapo romėnų teisės profesoriumi. Tuo pat metu studijavo krikščionybės istoriją, patristiką, tapo, išimties tvarka, dominikonų ir pranciškonų tretininku. Artėjant karui negailėjo kritikos vis labiau įsigalinčiam fašistiniam režimui: ieškomas žandarų prisiglaudė būsimo popiežiaus Giovanni Battista Montini bute Vatikane. Po karo buvo išrinktas į parlamentą, kuris priėmė naują, respublikos sąrangą įtvirtinusią ir monarchiją panaikinusią konstituciją. Tačiau kaip politikas galbūt daugiau atsiskleidė tada, kai du kartus tapo Florencijos meru (1951–1957, 1961–1965). Čia jis stengėsi, viena vertus, įgyvendinti krikščioniškosios demokratijos principus, grumdamasis už vargšus, darbininkus, socialinį teisingumą, antra vertus, jo žvilgsnis siekė gerokai toliau už savąjį miestą.
Tai paminėjo ir popiežius Pranciškus savo kalboje, primindamas Giorgio La Pira surengtas tarptautines konferencijas apie taiką, jo karštus pasisakymus prieš branduolinį ginklavimąsi ir branduolinio karo grėsmę. Giorgio La Pira leidosi į dvi keliones, 1959 m. į Maskvą ir 1965 m. į Vietnamą, stengdamasis tiesiogiai pasiekti tuometinių didžiųjų ausis ir kalbėti jiems apie taiką.
Kaip La Pira rašė viename laiške, „teoremos yra dvi. Pagal vieną bus sunaikinta žemė ir visa tautų šeima, tai bus planetos savižudybė. Pagal kitą žemė ir joje gyvenanti žmonija sužydės tūkstantmečiams. Sužydės taika, civilizacija, brolybe ir grožiu, tuo mesijišku žydėjimu, kurį numatė Izaijas, Ezekielis ir šv. Jonas. Visos žemės tautos, jų politiniai ir kultūriniai vedliai šiandien turi padaryti šį aukščiausią ir neatšaukiamą pasirinkimą. Tertium non datur – trečio kelio nėra“.
Vedamas šios vizijos 1965 metais Giorgio La Pira, tarsi kadaise šv. Pranciškus pas sultoną, leidosi į kelią: iš Romos į Varšuvą, po dešimties dienų, išsirūpinęs vizą, iš Varšuvos į Maskvą, iš Maskvos į Irkutską, iš Irkutsko į Pekiną, iš Pekino į Hanojų. Čia po kelių dienų prezidento rūmuose jis buvo priimtas šiaurės Vietnamo revoliucinių lyderių Pham Van Dong ir Ho Chi Minh. Tris valandas jie kalbėjosi apie tai, kokiomis sąlygomis gali būti pasiekta taika Vietname, žvelgiant dar plačiau, tarp Maskvos, Pekino ir Vašingtono. Kaip ir šv. Pranciškaus laikais, karas nesibaigė, jis tęsėsi dar dešimtmetį ir kainavo per milijoną gyvybių. Kai taika galų gale buvo sudaryta, jos sąlygos ir principai daug nesiskyrė nuo tų, kuriuos siūlė Giorgio La Pira.
„Brangūs bičiuliai, drąsinu jus išlaikyti gyvą ir skleisti Garbingojo Giorgio La Pira bažnytinio ir socialinio darbo paveldą, ypač nuoseklų tikėjimo, meilės vargšams ir atstumtiems liudijimą, darbą dėl taikos, Bažnyčios socialinio mokymo įgyvendinimą, didelę ištikimybę katalikybei“, – sakė popiežius Pranciškus audiencijos dalyviams. (RK / Vatican News)
