Cerca

Vatican News

Popiežius Lietuvoje: Mišios ir „Viešpaties Angelas“ Kaune

2018 m. rugsėjo 23 d. popiežius Pranciškus aukojo Mišias ir kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą Kauno Santakos parke.

Mišių homilija

Šventasis Morkus dalį savo Evangelijos mokymo skiria apaštalams. Jėzus tarsi sustoja pusiaukelėje į Jeruzalę norėdamas, kad jam priklausantieji atnaujintų savąjį pasirinkimą, pilnai suprasdami, kad ši mokinystė apima ir išbandymų, ir skausmo momentus. Evangelistas pasakoja tą Jėzaus gyvenimo periodą, primindamas, kad tris kartus Jėzus pranašavo apie savo kančią; jie gi tuos tris kartus išsakė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti. Ką tik girdėjome antrąją iš šių trijų Jėzaus kalbą apie savo kančią (Mk 9,30-37).

Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras (plg. 2,10-20). Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai ką, tik ką perskaitėme. Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad nepaisant ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti, jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus (plg 4,2).

Tačiau mokiniai nenorėjo, kad Jėzus kalbėtų jiems apie skausmą ir kryžių; jie nieko nenori žinoti apie išbandymus ir kančias. Ir šventasis Morkus primena, kad jie buvo susirūpinę kitais reikalais, kad grįždami namo diskutavo apie tai, kuris iš jų yra didžiausias. Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui. Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas. Šitaip paneigiame mūsų istoriją, „kuri yra garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“ (Ap. Ethort. Evangelii gaudium, 96). Tai sterilus ir tuščias požiūris – dabarties kūrime neturėti kontaktų su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“ (plg. ten pat).

Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, pasiūlo jiems priešnuodį šių kovų dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje; ir kad suteiktų iškilmingumo tam, ką nori pasakyti, atsisėda kaip Mokytojas, pašaukia juos, ir atlieka veiksmą: centre pastato vaiką; berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti. Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatys į centrą? Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ - reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais.

Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins (plg ten pat 46); arba kaip mokiniai, kuriems reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.

Tad būtent dėl to esame čia, nekantraujame priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia. Kad sektume kaip mokiniai, nes visa kas žmogiška nėra svetima Kristaus mokinių širdžiai, ir tokiu būdu jaučiame, kaip tampa mūsų savastimi džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų (plg II Vat. Sus. Past.Konst. Gaudium et Spes,1). Štai kodėl mes kaip bendruomenė tikrai ir giluminiai esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija (plg ten pat), norime dovanoti gyvenimą tarnystėje ir džiaugsme, ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis.

 

Popiežiaus kalba prieš „Viešpaties Angelo“ maldą ir sveikinimas po maldos

Brangūs broliai ir seserys,

Išminties knygoje, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje, kalbama apie persekiojamą teisųjį, apie žmogų, kuris pačiu savo buvimu yra priekaištas nedoriesiems. Nedoru vadinamas žmogus, kuris engia vargšą, nepasigaili našlės net negerbia senelio (1, 17-20). Nedorėlis mano, kad jo jėga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstymo būdą, ideologiją, dominuoti kalboje, naudoti prievartą ar represijas siekiant palaužti tuos, kurie tiesiog savo kasdieniu gyvenimu garbingu paprastu darbščiu ir solidariu elgesiu skelbia, kad kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė yra įmanoma. Nedorėliui per maža vien to kad vedamas savo užgaidų daro, ką nori; dar daugiau jis nenori, kad kiti darytų gera ir taip atskleistų jo elgesio užmačias. Nedorėlio blogis siekia sunaikinti gėrį. [V]

Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši Tauta matė galutinį Vilniaus Geto panaikinimą; tokiu būdu užbaigiant prieš dvejus metus pradėtą tūkstančių žydų naikinimą. Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo per pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms.

Evangelijoje Jėzus mums primena apie pagundą: troškimą būti pirmiems, būti pranašesniais už kitus, kad atidžiai budėtume ir nepasiduotume jai, kuri gali užsimegzti kiekvieno žmogaus širdyje. Kiek kartų yra atsitikę taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti pranašesnė už kitą, turinti daugiau teisių nei kita, daugiau privilegijų išlikti arba užkariauti. Kokius priemones siūlo Jėzus, kai pasireiškia tokios užuomazgos mūsų širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete? Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais. Jei galia tam tarnautų, jeigu leistume Evangelijai persmelkti mūsų gyvenimus, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų būtų tikrove. „Pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, iš naujo randan­tis įvairioms karo ir konflikto formoms, mes, krikščionys, turime primygtinai siūlyti pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti „vieni kitų naš­tas“ (Gal 6, 2). (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 67).

Čia, Lietuvoje yra kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu Jus, kalbėdami Viešpaties Angelo maldą, prašyti Mergelės Marijos, kad mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, ant to kalno, ant kurio gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui.

Jėzus mažiausiąjį pastato į centrą, jį pastato mūsų visų akivaizdoje, kad jaustume atsakomybę atsiliepti. Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ padarytų tokiu dosniu ir tokiu vaisingu kaip Jos.

[Viešpatie Angelas...]

Mieli broliai ir seserys,

Noriu pasinaudoti šia proga padėkoti Jos Ekscelencijai Respublikos Prezidentei ir kitiems Lietuvos valdžios atstovams, taip pat Vyskupams ir jiems padėjusiems parengti šį mano vizitą; reiškiu savo padėką visiems, kurie prisidėjo įvairiais būdais, o ypač savo maldomis.

Norėčiau ypatingą mintį šiomis dienomis skirti Žydų bendruomenei. Šiandien po pietų aš melsiuosi prie paminklo Geto aukoms Vilniuje, septyniasdešimt penktosiomis jo sunaikinimo metinėmis. Tegul Aukščiausiasis laimina dialogą ir bendrą įsipareigojimą teisingumui bei taikai.

Gražaus sekmadienio! Skanių pietų!

2018 rugsėjo 23, 13:00