Cerca

Vatican News
Pranciškus ir jaunuolių grupė iš Prancūzijos Pranciškus ir jaunuolių grupė iš Prancūzijos  (ANSA)

Popiežius jaunimui: lytiškumas yra Dievo dovana, jokių tabu

Šios savaitės pradžioje popiežius Pranciškus priėmė jaunimo grupės iš Prancūzijos, iš Grenoblio-Vienos vyskupijos kvietimą susitikti. Susitikimas įvyko Vatikane, neformalioje aplinkoje, kalbantis, klausiant ir atsakant. Jauni prancūzų katalikai, nuo 14 iki 25 metų, uždavė Šventajam Tėvui daug klausimų apie tai, kaip elgtis su netikinčiais draugais, kaip gyventi visuomenėje, kuri tapo labiau sekuliaria nei krikščioniška, taip pat apie lytiškumą.

Pirma liudyti, o po to kalbėti

Kokia tinkama laikysena, kai Bažnyčia patenka į akiratį dėl homoseksualumo ar pedofilijos, kai draugai aplink nesupranta Bažnyčios žinios, netiki? Būti arti ir veikti, atsako popiežius.

Būti arti, būti šalia – toks yra Pakartoto Įstatymo knygoje nurodytas Dievo būdas. Būti šalia taip, kaip buvo Dievas su savo tauta. Ir tuo nesibaigė: Dievas panoro būti taip arti mūsų, kad tapo vienu iš mūsų. Toks turi būti bendras nusiteikimas, „klimatas“: artumo klimatas. Pranciškus taip pat pabrėžė veikimą, darymą. Kaip elgtis tarp draugų agnostikų? Pirmiausia elkis taip, kad jie klaustų – „kodėl taip elgiesi?“. Liudijimas yra pirmiau už žodžius. Galiausiai, popiežius priminė, jog krikščioniška žinia neperduodama „nuo sofos“, o leidžiantis į kelią. Jėzus tris metus išbuvo kelyje. Klausytis, liudyti, atsakinėti į klausimus ir būti kelyje, apibendrino Šventasis Tėvas, pridurdamas, jog į kelią nesileidžiantis jaunuolis pats save išrašo į pensiją...

Apie tai, ką reiškia būti arti popiežius kalbėjo atsakydamas į dar vieną klausimą apie solidarumą. Evangelinis solidarumas yra orientuotas į vargšus. Kartais solidarumas vargšams, pasak popiežiaus, gali būti apsunkintas politinių aplinkybių: jis prisiminė tuos, metus, kai buvo jaunas kunigas. Tuo metu jei kunigas dirbo su vargšais, jis buvo vadinamas „komunistu“: tokios buvo politinės sąlygos tuo metu. Tačiau be dėmesio vargšams, be dvasios neturto netapsi šauniu krikščionimi, netapsi palaimintuoju.

Popiežius pridūrė, jog krikščionis vargšui nepadeda žiūrėdamas į jį „iš aukšto“. Taip žiūrėti leistina tik vienu atveju: pasilenkiant pakelti parklupusį. Krikščionis eina pas vargšus „tame pačiame lygyje“ ir jiems tarnauja, nes jie yra Kristaus atvaizdas. Kas yra vargšas? Ne vien tas, kuris neturi pinigų. Taip pat ir tas, kuris neturi sveikatos, kuris neturi kultūros. Vargšas yra ir tas, kuris nors ir turi pinigų, įsmuko į priklausomybę nuo narkotikų. Krikščionis prisiartina prie vargšo, kad jį pakeltų. Paliesti vargšo žaizdą yra tarsi paliesti Kristaus žaizdą.

Lytiškumas yra ne tabu, o Dievo dovana meilėje

Dar keli jaunuoliai uždavė klausimus apie seksualumą, kuris šiandien taip demonstruojamas ir taip įvairiai aptariamas.

Lytiškumas, lyčių santykiai yra Dievo dovana, pabrėžė popiežius. „Jokių tabu. Tai Dievo dovana, Viešpaties duodama dovana, - kalbėjo jis. – Ji turi du tikslus: mylėti vienas kitą ir suteikti gyvenimą. Tai aistra, aistringa meilė. Tikra meilė yra aistringa. Meilė tarp vyro ir moters, kai yra aistringa, skatina suteikti gyvenimą. Suteikti siela ir kūnu. Kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, Biblija sako, kad jie abu yra Dievo atvaizdas ir panašumas. Abu kartu, ne vien Adomas, ne vien Ieva, tačiau abu kartu. Ir Jėzus pasako dar daugiau: dėl to vyras, dėlto moteris paliks tėvą ir motiną, ir bus kas? Vienas asmuo? Viena tapatybė? Vienas tikėjimas santuokoje? Ne, vienas kūnas. Tai yra seksualumo didybė. Ir taip reikia kalbėti apie lytiškumą. Tokiu būdu reikia išgyventi lytiškumą: kaip viso gyvenimo meilę tarp vyro ir moters. Tiesa, kad dėl mūsų silpnybių, dėl mūsų dvasinių nuopuolių seksualumas panaudojamas už šio tokio gražaus kelio ribų. Tačiau tai nuopuoliai, kaip ir kita nuodėmė – melas, pyktis, apsivalgymas... Tai nuodėmės, sunkios nuodėmės. Tačiau tai nėra meilės seksualumas, tai „sudaiktintas“ seksualumas, atplėštas nuo meilės ir naudojamas pramogai“.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kaip tuo pat metu lytiškumas, būdamas vienas iš gražiausių sukūrimo dalykų, yra taip pat vienas iš labiausiai iškreipiamų ir puolamas blogio dvasios. Egzistuoja visa nuo meilės atskirto lytiškumo industrija. Pornografijos industrija pelno daugybę pinigų. Tai nuosmukis, palyginus su tuo lygiu, į kurį Dievas iškėlė lytiškumą. Popiežius palinkėjo „saugoti“ savo lytiškumą ir ruošti jį meilei, įterpti jį į viso gyvenimo meilę.

Jis taip pat papasakojo pora epizodų iš savo asmeninių susitikimų. Kartą šv. Petro aikštėje sveikino senelių porą, pragyvenusią 60 metų kartu. „Ar dažnai pykotės, ar vertėjo tuoktis?“ – paklausė jų popiežius. „Kartais“, atsakė seneliai į pirmą klausimą, po to susižvalgė ir sudrėkusiomis akimis tarė – „esame įsimylėję“. „Po šešiasdešimties metų!“, pasakojo Pranciškus prancūzų jaunuoliams. Kita jo istorija taip pat buvo apie du senelius, kurie popiežiui pasakė, jog labai vienas kitą tebemyli. Dėl amžiaus nebegali mylėtis, tačiau apsikabina ir pasibučiuoja. „Tai yra tikrasis lytiškumas. Niekada neišplėškite jo iš tos gražios vietos, kuria yra meilė. Taip reikia kalbėti apie seksualumą“, - sakė Pranciškus. 

Įsipareigoti yra krikščioniška

Atsakydamas į klausimą kaip susigaudyti tarp nuomonių, jog Bažnyčia kalba tai per daug, tai per mažai, popiežius grįžo prie krikščioniško įsipareigojimo temos, primindamas brolių Abelio ir jį nužudžiusio Kaino istoriją. „Ar aš savo brolio sargas“, atsikerta Kainas Dievui, kai šis paklausia kur jo brolis. Žiūrėti vienas į kitą kaip į brolius ar seseris, rūpintis vienas kitu yra krikščioniška. Reikia tokio įsipareigojimo artimo, savo bendruomenės, pasaulio atžvilgiu. Negyvename atskirai vienas nuo kito. Taip, kaip mums reikia kitų dėmesio, taip ir kitiems reikia mūsų. Krikščionis visuomenėje visada įsipareigoja: nebūtinai politine prasme, tačiau stengdamasis padėti kitiems ten, kur gyvena ir dirba, stengdamasis kurti visuomenę, nebijodamas suklysti. Jei taip atsitiktų, turi paprašyti atleidimo ir vėl eiti pirmyn. Jei Pilotas „nusiplovė“ rankas, tai krikščionis jų nebijo „susitepti“, sakė popiežius.

Jis paminėjo du didelius krikščioniško įsipareigojimo priešus. Vienas yra egoizmas, rūpinimasis tik savimi, galbūt savo šeima, tačiau užsidarant nuo visų kitų, užsidarant savo širdyje. Kitas priešas yra sugedimas, korupcija, kai gyvenama vien dėl savo kišenės. Toks sugedimas sugriaužia širdį, sugriaužia visus idealus. 

Bažnyčia nėra populiari komanda

Dar vienas prancūzų jaunuolis konstatavo, jog būti krikščionimi vis mažiau patrauklu šalyje, kuri tokia sekuliari. Pasak popiežiaus, krikščionio ištikimybė neturi būti kaip to futbolo sirgaliaus, kuris serga už savo komandą, o kai ši išgyvena nuosmukį ir vis pralaimi, pradeda ieškoti kitos. Priklausomybė Bažnyčiai nėra pirmiausia priklausomybė institucijai, o Jėzui – tam, kurį minia pasitiko šlovindama, o netrukus reikalavo nukryžiavimo. Krikščionis seka Jėzumi ir tada, kai ramu, ir tada kai Bažnyčioje krizė. Tai yra šventumas, kuris išsaugo Bažnyčią. Ne didelės organizacijos, didelės institucijos, o šventumas. (RK / Vatican News)

2018 rugsėjo 19, 16:33