Popiežius Rygos liuteronų katedroje Popiežius Rygos liuteronų katedroje 

Pranciškaus žodžiai ekumeninėse pamaldose Rygos liuteronų katedroje

Vilniuje popiežius Pranciškus turėjo progą pasveikinti Vilniaus ortodoksų metropolitą Inokentijų ir liuteronų vyskupą Mindaugą Sabutį su šeima, tačiau pagrindinis ekumeninis susitikimas Baltijos šalyse įvyko Rygos liuteronų katedroje, Rigas Doms, beje, istoriškai dedikuotoje Dievo Motinai. Ji iškilo 13 amžiuje, čia palaidotas pirmasis vyskupas regione, 12 amžiaus pabaigoje miręs šventasis Meinhardas. Popiežių Pranciškų prie katedros durų pasitiko liuteronų, didžiausios krašto krikščionių bendruomenės, arkivyskupas Janis Vanags, kuris, tarp kitko, nuoširdžiai prisidėjo prie Rygos katalikų arkivyskupo Zbignevo Stankevičs kvietimo popiežiui Pranciškui aplankyti Latviją. Popiežių pasveikino apie dešimt didžiausių Latvijos krikščionių bendruomenių vadovų.

Ekumeninėse pamaldose buvo skaitomas Dievo Žodis, giedamos giesmės, kartu sukalbėta „Tėve mūsų“ malda. Keturi vyskupai – liuteronų, katalikų, ortodoksų ir baptistų – išsakė maldavimus už savo bendruomenių ir savo krašto žmones, jų dabartį bei ateitį. Į visus ekumeninių pamaldų dalyvius kreipėsi ir popiežius Pranciškus.

Šioje katedroje, - kalbėjo jis, - yra vieni iš seniausių vargonų Europoje, kurie, įrengimo metu, buvo didžiausi pasaulyje. Galime įsivaizduoti kaip jie lydėjo gyvenimą, kūrybingumą, vaizduotę ir pamaldumą visų tų, kurie buvo apgaubiami jo melodijų. Tai buvo Dievo ir žmonių instrumentas žmonių širdims pakylėti. Šiandien jis miesto ir katedros simbolis. Vietos gyventojui jis yra reiškia daugiau už monumentalų instrumentą, jis yra gyvenimo, tradicijos, tapatybės dalis. Turistui, skirtingai, jis yra meno objektas pažinimui ir nufotografavimui. Ir tai yra nuolatinis pavojus: iš gyventojų tapti turistais. Padaryti iš to, kas mums teikia tapatybę, turistinę ir muziejinę įžymybę, kuri primena senus žygius, turi istorinę vertę, tačiau nustojo jaudinti širdis tų, kurie klausosi šių vargonų.

Ir su tikėjimu gali įvykti lygiai taip pat. Galime nustoti jaustis gyventojais krikščionimis ir tapti turistais. Dar daugiau, visa mūsų krikščioniškoji tradicija gali patirti tą pačią lemtį: virsti praeities dalyku, kuris, uždarytas tarp mūsų bažnyčių sienų, nustoja skleisti tokią muziką, kuri sugeba purenti, įkvėpti gyvenimą ir širdį tų, kurie jos klausosi. Vis tik, kaip skelbė girdėtas Evangelijos skaitinys, mūsų tikėjimas nėra tam, kad būtų slepiamas, bet tam, kad būtų pažintas ir skambėtų įvairiose visuomenės sferose, kad visi galėtų pažinti jo grožį ir būti apšviesti jo šviesos (žr. Lk 11,33), - sakė popiežius.

Jei Evangelijos muzika nebeatliekama mūsų gyvenimuose ir tampa vien gražia praeities partitūra, ji nebesudaužys dusinančių monotonijų, kurios kliudo vilčiai ir visas mūsų pastangas padaro nevaisingomis. Jei Evangelijos muzika nebevibruoja mūsų gelmėse, prarandame iš atjautos kylantį džiaugsmą, iš pasitikėjimo gimstantį švelnumą, sugebėjimą susitaikymui, kurio šaltinis yra žinojimas, kad  patys esame pasiuntiniai, kuriems atleista. Jei Evangelijos muzika nebesklinda mūsų namuose, mūsų aikštėse, darbo vietose, politikoje ir ekonomikoje, tai reiškia, kad nutildėme melodiją, kuri mus skatino kovoti už kiekvieno bet kokios kilmės  vyro ir moters orumą, užsidarydami tame, kas „mano“, pamiršdami tai, kas „mūsų“: bendrus namus, kurie svarbūs kiekvienam. Jei nebeskamba Evangelijos muzika, netekome garsų, kurie mus kėlė link dangaus, įsmukdami į vieną iš didžiausių mūsų laikų blogių: vienatvę ir izoliaciją. Tai liga, kuri gimsta nebeturinčiuose jokių ryšių, tiek apleistuose seneliuose, tiek jaunuoliuose be atsispyrimo taškų ir ateities galimybių.

Visa tai, pasak popiežiaus, yra kelias krikščionių vienybei. Turime nustoti žvelgti vien į savo žaizdas, remtis vien savimi pačiais ir įsiklausyti į Mokytojo maldą, kad „visi būtų viena“. Visų misija yra tai, kad Evangelijos muzika vėl skambėtų aikštėse. Tiesa, kad tai nėra lengva sekuliarizmo, individualizmo, kai kuriose vietose kruvino persekiojimo laikais. Tačiau tai neturi virsti uždarumu, pasidavimu, gyvenimu be Evangelijos džiaugsmo. „Jei Kristus mus laiko vertais gyventi šiuo metu, šią valandą, vienintelę turimą, negalime leistis įveikiami baimės ar leisti, kad ji prabėgtų be įsipareigojimo džiaugsmo“, - sakė popiežius. (RK / Vatican News

2018 rugsėjo 24, 11:28