Cerca

Vatican News
Popiežiaus bendroji audiencija Popiežiaus bendroji audiencija  (ANSA)

Popiežiaus bendroji audiencija. Stabai – sėkmė, gali, pinigai

Trečiadienį Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane įvyko antra po liepos mėnesio pertraukos popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Tęsdamas katechezę apie dekalogą, popiežius šį kartą kalbėjo apie stabmeldystės nuodėmę ir komentavo visiems žinomą biblinį epizodą (Iš 32,1-8) – aukso veršio garbinimą.

Ši epizodas vyksta konkrečiame kontekste – dykumoje, kur tauta laukia Mozės, kuris užkopė į kalną, kad gautų iš Dievo nurodymus. Kas gi yra dykuma? Tai vieta, - sakė Pranciškus, - kur visko stokojama ir nesaugu, kur nėra vandens, nėra maisto, nėra kur prisiglausti. Ir toje dykumoje atsitinka kažkas, kas pastumia žmones į stabmeldystę. Mozė vėlavo sugrįžti. Jis net keturiasdešimt dienų užtruko ant kalno. Žmonės ėmė nekantrauti. Pasigedę vadovo, lyderio, jie sumanė patys pasigaminti atsparos tašką, regimą dievą, kuri padėtų jiems susigaudyti ir kuris juo vestų. „Pagamink mums dievą, kuris mums rodytų kelią“ – kreipėsi tauta į Aaroną. „Padaryk mums vadą, lyderį“. Tokia žmogaus prigimtis, - sakė popiežius. Norėdamas jaustis saugus, žmogus bando pats susikurti sau patogią religiją; kai nesugeba matyti Dievo, bando savo rankomis pasigaminti dievuką. Aaronas nesugebėjo atsispirti žmonių reikalavimams ir leido nulieti aukso veršį.

Popiežius atkreipė dėmesį į dvigubą veršio simboliką Artimųjų Rytų tautoms: tai ir vaisingumo bei gausos, o kartu ir jėgos bei gajumo simbolis. Bet svarbiausia – jis nulietas iš aukso, o auksas - tai turtai, sėkmė, galia. Didieji stabai tai sėkmė, galia ir pinigai. Tai niekada žmogaus neapleidžianti pagunda. Aukso veršis tai simbolis visų tų troškimų, kurie sukuria laisvės iliuziją, bet iš tiesų pavergia. Stabai visada atima laisvę. Jie žavi ir žmogus susigundo. Tačiau tai gyvatės žavėjimas. Ji žiūri į mažą paukščiuką ir tas sustingsta, nesugeba pajudėti, o gyvatė jį praryja.

Viso to priežastis, - tęsė Pranciškus, - yra nesugebėjimas pasitikėti Dievu. Taip atsitinka kai nesudedame į jį visų savo lūkesčių, kai jam nepatikime savo širdies troškimų, kai neleidžiame, kad jis padėtų mums dorotis su silpnumu, nesaugumu, stygiumi. Neskirdami Dievui pirmos vietos nesunkiai įklimpstame į stabmeldystę, pradedame tenkintis apgaulingu tikrumu.

Biblija dažnai kalba apie tokią pagundą. Gerai pagalvokime: kiek daug teko Dievui vargti kol jis išvadavo savo tautą iš Egipto vergijos. Tačiau dar didesnis Dievo darbas buvo pašalinti Egiptą iš tautos širdžių, pašalinti iš jų širdžių stabmeldystę. Dievas ir toliau stengiasi, kad mūsų širdyse nebūtų stabmeldystės. Ir tai yra didis Dievo darbas – pašalinti tą „Egiptą“, kurį mes nešiojamės širdyse, tai yra žavėjimąsi stabais.

Kai priimame Dievą Jėzuje Kristyje, kuris būdamas turtingas, dėl mūsų tapo beturčiu, suvokiame, kad ir mūsų silpnumas nėra gyvenimo nelaimė, bet yra sąlyga, kad galėtume priimti Tą, kuris yra tikrai galingas. Pro silpnumo vartus atėjo pas mus Dievo išganymas. Per žmogaus nesavarankiškumą apsireiškia Dievo tėvystė. Tikra žmogaus laisvė – leisti, kad Dievas būtų vienintelis Viešpats. Suvokdami savo silpnumą mes pašaliname stabus iš savo širdies.

Mes, krikščionys, - sakė Šventasis Tėvas baigdamas katechezę, - keliame akis į nukryžiuotąjį Kristų, kuris yra silpnas, niekinamas, viską praradęs. Tačiau jame mes matome ne apgaulingai spindintį, bet tikrą Dievo veidą. Mus išgelbėjo Dievo žmogiškas silpnumas. Esame pagydyti jo žaizdomis. Būdami silpni mes galime priimti Dievo dovanojamą išganymą. Mus pagydo Tasai, kuris tapo vargdieniu, kuris sutiko pralaimėti, kuris visko atsisakė, kad mūsų menkumą pripildytų savo meilės ir galios. Jis mus moko, kad Dievas yra mūsų Tėvas. Kristaus dėka mūsų silpnumas yra ne prakeiksmas, bet susitikimo su Tėvu vieta ir naujos jėgos iš aukštybių šaltinis. (JM / VaticanNews)

2018 rugpjūčio 08, 14:35