Popiežius Airijoje. Susitikimas su valstybės ir visuomenės atstovais

Popiežius Airijoje. Susitikimas su valstybės ir visuomenės atstovais

Popiežių priėmė Airijos prezidentas

Šeštadienio ryte, apie 11 valandą, lėktuvas su popiežiumi Pranciškumi ir jo palyda nusileido tarptautiniame Dublino oro uoste. Čia Šventąjį Tėvą, pradėjusį savo 24 apaštalinę kelionę, pasitiko ir pasveikino Airijos politinio bei katalikiško pasaulio atstovai, viena mergaitė jam įteikė nedidelę gėlių puokštelę.

Po keliolikos minučių popiežius jau automobiliu išvyko į Prezidento rūmus, kur jį pasitiko dabartinis šalies vadovas Michaelas D. Higginsas. Rūmai šiaurinėje Dublino dalyje yra apsupti didžiulio parko. Čia įvyko oficiali pasisveikinimo ceremonija, buvo pagerbtos šalių vėliavos ir sugroti jų himnai, apsikeista dovanomis. Po trumpo privataus Pranciškaus ir Airijos prezidento susitikimo popiežius prezidentūros sode taip pat pasodino medelį.

Atsisveikinęs su prezidentu popiežius tuoj pat iškeliavo į miesto centrą, į Dublino pilį, anglų lordų rezidenciją, kuri po Airijos nepriklausomybės paskelbimo tapo vyriausybės nuosavybe ir šiandien naudojama svarbiems susitikimams ir ceremonijoms. Puošnioje šv. Patriko salėje popiežiaus jau laukė šalies premjeras, vyriausybės nariai ir dar per pustrečio šimto asmenų, atstovaujančių šalies politinę, pilietinę ir religinę visuomenę, diplomatinį korpusą. Po premjero Leo Varadkaro pasveikinimo Pranciškus pasakė savo pirmąją oficialią kalbą.

Šeima – visuomenės klijai

Pirmiausia Pranciškus priminė pagrindinį savo apaštalinės kelionės Airijoje tikslą – dalyvavimą  Pasauliniame šeimų susitikime.

Bažnyčia juk yra, - kalbėjo popiežius, - šeimų šeima ir jaučia poreikį remti šeimas jų pastangose ištikimai ir džiugiai atsiliepti į Dievo joms visuomenėje duotą pašaukimą. Šeimoms šis susitikimas yra ne vien proga sutvirtinti įsipareigojimą meilioje ištikimybėje, tarpusavio pagalboje ir šventoje pagarboje dieviškai gyvybės dovanai visais pavidalais, bet ir liudyti išskirtinį šeimos vaidmenį savo narių ugdyme ir sveiko bei žydinčio socialinio audinio vystyme. Man patinka matyti Pasaulinį šeimų susitikimą kaip pranašišką liudijimą turtingo etinių ir dvasinių vertybių paveldo, kurio puoselėjimas ir saugojimas yra kiekvienos kartos uždavinys.

Tačiau, anot popiežiaus, nereikia būti pranašais, kad matytume sunkumus, kuriuos patiria šeimos greitai besikeičiančioje visuomenėje ar nerimautumėme dėl pasekmių, kurias neišvengiamai sukels santuokos ir šeimos gyvenimo irimas, visais lygiais, mūsų bendruomenių ateičiai.

Tautos sudaro žmonijos šeimą

Tai šeimoje kiekvienas iš mūsų žengė pirmuosius gyvenimo žingsnius, - sakė popiežius Pranciškus. - Čia išmokome sugyventi darnoje, kontroliuoti savo egoistiškus instinktus, sutaikyti skirtingumus ir, ypač, atpažinti bei ieškoti tų vertybių, kurios suteikia gyvenimui autentišką pilnatvę ir prasmę. Jei kalbame apie visą pasaulį kaip vieną šeimą, tai todėl, kad pripažįstame mūsų bendro žmogiškumo ryšius, nujaučiame kvietimą vienybei ir solidarumui, ypač silpnesnių brolių ir seserų atžvilgiu. Vis dėlto pernelyg dažnai jaučiamės bejėgiais prieš atsparius rasinės ir etninės neapykantos blogius, prieš klampius konfliktus ir smurtą, paminant žmogišką orumą bei pamatines žmogaus teises, didinant atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų. Mums iš tiesų reikia atgauti, kiekviename politiniame ir socialiniame gyvenimo plane, buvimo tikra tautų šeimą jausmą. Niekada neprarasti vilties ir drąsos būti ištvermingais moraliniame imperatyve būti taikdariais, taikytojais ir vienas kito sargais.

Popiežius pasidžiaugė prieš du dešimtmečius Airijoje sudarytu taikos susitarimu tarp Airijos, šiaurės Airijos ir britų lyderių po ilgo konflikto, kuris lėmė daugybę kančių visoms pusėms.

Evangelija mums primena, kad tikra taika, galiausiai, yra Dievo dovana, - pridūrė Pranciškus. - Ji išteka iš išgydytų ir sutaikytų širdžių ir siekia apglėbti visą pasaulį. Tačiau taip pat reikalauja iš mūsų pusės nuolatinio atsivertimo, kuris yra versmė tų dvasinių resursų, kurie būtini iš tiesų solidarios, teisingos ir bendrajam gėriui tarnaujančios visuomenės kūrimui. Be šio dvasinio pamato visuotinės tautų šeimos idealas rizikuoja tapti tuščiu.

Ar galime tvirtinti, klausė popiežius, jog ekonominės gerovės tikslas savaime atneša teisingesnę ir lygesnę socialinę tvarką? Ar, priešingai, tai materialistinės „išmetimo kultūros“ augimas mus faktiškai ir padarė vis labiau nejautriais vargšams ir bejėgiškiausiems žmogiškos šeimos nariams, taip pat ir negimusiems, iš kurių buvo atimta pati teisė į gyvenimą, migrantams, moterims, kurios seniau kentė ypač didelius sunkumus.

Išnaudojimų skandalai

Kalbant apie silpniausius, - tęsė Šventasis Tėvas, - negaliu nepripažinti didžiulio skandalo, kurį Airijoje lėmė nepilnamečių išnaudojimas, kuriuo nusikalto tie Bažnyčios nariai, kuriems buvo suteiktas uždavinys juos saugoti ir ugdyti. Bažnytinių vadovų – vyskupų, vienuolijų vyresniųjų, kunigų ir kitų – nesugebėjimas tinkamai spręsti šiuos pasibjaurėtinus nusikaltimus teisingai sužadino pasipiktinimą ir tebėra katalikų bendruomenės kančios ir gėdos priežastimi. Tokius jausmus jaučiu ir aš.

Pranciškus priminė savo pirmtako Benedikto XVI išsakytą nedviprasmišką pasmerkimą ir rūpestį teisingai įvertinti ir spręsti šiuos nusikaltimus, pasitikėjimo išdavystę ir praeities klaidas. Bažnyčia Airijoje tiek seniau, tiek dabar daug daro dėl vaikų gėrio ir tai neturi būti užtemdyta. Tegu, linkėjo popiežius, išnaudojimo skandalai galiausiai pasitarnauja nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugai visoje visuomenėje.

Kalbėdamas apie Šventojo Sosto ir Airijos santykius popiežius paminėjo ilgamečius tarpusavio ryšius, kurie, praslinkus debesiui, intensyviomis abiejų pusių pastangomis ir gera valia buvo atnaujinti visų naudai.

Krikščioniškos žinios melodija

Kreipimąsi į Airijos politinio, religinio ir kultūrinio pasaulio atstovus popiežius užbaigė prisimindamas krikščioniškąją Airijos istoriją, siekiančią pusantro tūkstančio metų ir daugiau, davusią daug šventųjų, menininkų ir mąstytojų, kurių vardai žinomi Airijoje, Europoje ir visame krikščioniškame pasaulyje. Krikščioniška žinia Airijoje tapo integralia gyvenimo ir kultūros dalimi, drąsos ir įsipareigojimo versme siekiant orumo, teisingumo ir solidarumo, įtakojo salos gyventojų kalbą ir mąstymą, tikėjimas buvo patikima atrama tamsiausiomis valandomis.

Meldžiuosi, kad Airija, klausydamasi dabartinės politinės ir socialinės diskusijos polifonijos, nepamirštų skambių krikščioniškos žinios melodijų, kurios ją palaikė praeityje ir gali tai daryti ateityje. Su šiomis mintimis nuoširdžiai jums ir visai mylimai airių tautai prašau dieviškų išminties, džiaugsmo ir taikos palaiminimų, - sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)