Beta versija

Cerca

Vatican News

Popiežius priėmė Prancūzijos prezidentą

Antradienio rytą popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Prancūzijos Respublikos prezidentą Emmanuelį Macroną. Po pietų Prancūzijos valstybės vadovui šv. Jono Laterano bazilikoje suteikiamas istorinį protokanauninko garbės titulas.

Prancūzijos - ir ne vien jos - spauda plačiai aptarinėjo šį būsimą vizitą dėl įvairių motyvų: dėl šio susitikimo ir kanauninko titulo priėmimo reikšmės „prancūziškajam pasaulietiškumui“; dėl prezidento Macrono siekimo tapti nauju lyderiu reformuojant ir kuriant „bendrą Europą“, kuriai ir Šventasis Sostas yra labai atidus, neaplenkiant tokių stiprėjančių veiksnių, kaip populizmas ar nacionalizmas; dėl krikščionių Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, kur Prancūzija vaidina svarbų vaidmenį; dėl tokių europinių ir pasaulinių temų, kaip migracijos ir finansų srautai, susiję su skurdo ir karo situacijomis; dėl nuostatų ekologiniais klausimais.

„Šis nežinau iš kur ateina“

Prancūzų spaudoje plačiai prisimintas epizodas, kai popiežiui Pranciškui 2017 metų balandžio 29-ąją grįžtant iš Egipto į Romą žurnalistė lėktuve paklausė kokių patarimų jis galėtų duoti katalikams prieš rinkimus Prancūzijoje. Juose, galima priminti, Macronas varžėsi su kraštutinės dešinės lydere Marine Le Pen. Tarp kitų dalykų, popiežius pasakė: „Nežinau šių dviejų politinių kandidatų istorijos, nežinau iš kur jie. Taip, žinau, kad vienas atstovauja kraštutinę dešinę, o antras iš tiesų nežinau iš kur ateina. Dėl to negaliu pateikti aiškios nuomonės“.

Vėliau paaiškėjo, kad ambicingas, į Prancūzijos ir tarptautinės politikos sceną įsiveržęs bei agnostiku save vadinantis jaunas politikas, be kitų dalykų, yra lankęs jėzuitų gimnaziją ir dirbęs su labai žymiu filosofu Pauliu Ricoeuru , kuris buvo protestantas. Šios patirtys, svarstoma, bus sąlyčio taškai tarp jėzuito popiežiaus ir 40 metų jaunesnio jo pašnekovo.

Daug dėmesio buvo skirta Macrono pasirinkimui, panašiai kaip jo pirmtakas Nicolas Sarkozy, pačiam asmeniškai nuvykti į Laterano baziliką ir dalyvauti tapimo garbės kanauninku ceremonijoje.

Ką reiškia pasaulietiškumas?

„Prancūzų svajonė tai pasitikėjimas demokratija, demokratija, kuri bus stipresnė už visas rinkas, už pinigus, stipresnė už visus tikėjimus, stipresnė už religijas“, - savo rinkimų kampanijoje 2012 metų sausį skelbė Macrono pirmtakas Prancūzijos valstybės vadovo kėdėje, kairiųjų jėgų atstovas Francois Hollande.

„Aš, kaip valstybės vadovas, esu laisvės tikėti arba netikėti garantas, bet nesu nei išradėjas, nei rėmėjas tokios valstybinės religijos, kuri dievišką transcendenciją norėtų pakeisti respublikos credo“, – pareiškė Macronas šių metų balandžio 9-ąją kalboje, pasakytoje Paryžiaus Bernardinų kolegijoje, kreipiantis į Prancūzijos vyskupus, katalikišką visuomeninį pasaulį.

Jei pasaulietiškumas, valstybės ir religijos sferų skyrimas, valstybei deklaruojant neutralumą religijų atžvilgiu, yra kiekvienos demokratinės valstybės principas, beje, pilnai remiamas ir pripažįstamas Bažnyčios socialinėje doktrinoje, tai konkretus šio principo taikymas kelia daug kontraversijų. Radikaliausi pasaulietiškumo gynėjai Prancūzijoje priešpriešina „neutralumą“ ir religiją tokiu būdu, kad tai tampa praktiniu ateizmu. Šventojo statula ar kalėdinė prakartėlė miestelio aikštėje, kryžiaus simbolis viešoje erdvėje arba ant valstybės tarnautojo krūtinės – visa tai, jų akimis, yra religijos hegemonija, kuri pažemina valstybę ir yra atskirumo principo paneigimas. Religija yra visiškai privatus reikalas, net ir nuomonės srityje: iš tikėjimo gimstanti argumentacija yra atmestina, net jei būtų ginama nuostata, kurios laikosi ir visai netikintys ar visai ne dėl tikėjimo.

Kaip nesunku atspėti, taip galvojantys labai neigiamai įvertino toje pat Macrono kalboje Bernardinų kolegijoje katalikams išsakytą „kvietimą įsipareigoti politiškai mūsų nacionaliniuose ir europietiškuose debatuose, nes jūsų tikėjimas yra dalis įsipareigojimo, kurio reikia šiems debatams ir nes, istoriškai, jūs visada juos maitinote, kadangi (jų) efektyvumas apima individualaus veiksmo neatskyrimą nuo politinio ir viešo veiksmo“.

Taip pat ir prezidento Macrono sprendimas priimti Laterano garbės kanauninko titulą buvo pavadintas „akmeniu“, sviestu į pasaulietiškumą ir „visus prancūzus“.

Tačiau, Macronas, regis, linksta prie tokios pasaulietiškumo sampratos, kurioje pasaulietiškos valstybės neutralumas nereiškia religijų viešo vaidmens neigimo ar atėmimo. Šis požiūris yra artimas Bažnyčios socialinei doktrinai, kuri nepretenduoja į kai kur ir kai kada turėtą „valstybinės religijos“ monopolį ar priverstinį pobūdį, tačiau pabrėžia tęstinumą tarp asmeninio tikėjimo ir visuomeninio veikimo.

Popiežiaus audiencija Prancūzijos vadovui

Pranešimas po susitikimo

„Nuoširdžiuose pokalbiuose pabrėžti geri abipusiai ryšiai tarp Šventojo Sosto ir Prancūzijos, taip pat pabrėžtas, ypač kalbant apie Bažnyčios įsipareigojimą, religijų indėlis į bendrąjį šalies gėrį“, po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono susitikimų su popiežiumi Pranciškumi, Popiežiaus valstybės sekretoriumi kardinolu Pietro Parolinu ir Santykių su valstybėmis sekretoriumi arkivyskupu Paulu Richardu Gallagheriu praneša Šventojo Sosto spaudos salės komunikatas.

Jame priduriama, kad taip pat aptarti globalūs bendro intereso klausimai, kaip „aplinkos apsauga, migracijos ir daugiašalis įsipareigojimas užkertant kelią konfliktams ar juos sprendžiant, siekiant nusiginklavimo. Pokalbis taip pat leido apsikeisti nuomonėmis apie kai kurias konflikto situacijas, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Galiausiai netrūko bendro apmąstymo apie europietiško projekto perspektyvas“. (RK / Vatican News)

 

2018 birželio 26, 13:04