Beta versija

Cerca

Vatican News

Popiežius naujiems kardinolams: tikra valdžia – tarnavimas

Ketvirtadienį po pietų popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo iškilmingai viešajai konsistorija. Jos metu Kardinolų kolegiją papildė 14 naujų narių, apie kurių skyrimą popiežius pranešė per Sekmines, gegužės 20 d.

Kardinolų kolegijos nariais tapo Louis Raphaël I Sako, Babilonijos Chaldėjų patriarchas; Luis Ladaria, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas; Angelo De Donatis, Popiežiaus vikaras Romoje; Giovanni Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas; Konrad Krajewski, Popiežiaus išmaldininkas; Joseph Coutts, Karačio arkivyskupas (Pakistanas); António dos Santos Marto, Leirijos – Fatimos vyskupas (Portugalija); Pedro Barreto, Huankajo arkivyskupas (Peru); Desiré Tsarahazana, Toamasinos arkivyskupas (Madagaskaras); Giuseppe Petrocchi, Akvilos arkivyskupas (Italija); Thomas Aquinas Manyo, Osakos arkivyskupas (Japonija), o taip pat jau aštuoniasdešimties metų amžiaus ribą peržengę: Sergio Obeso Rivera, Chalapos arkivyskupas emeritas (Meksika); Toribio Ticona Porco, Korokoro prelatas emeritas (Bolivija) ir Aquilino Bocos Merino, kunigas, buvęs klaretinų kongregacijos vadovas.

Nuo dabar kardinolų kolegiją sudaro 226 nariai – 125 kardinolai rinkėjai, tai yra dar nesulaukę 80 metų amžiaus ir pagal šiuo metu galiojančią popiežiaus rinkimų tvarką, turintys teisę dalyvauti konklavoje; kiti 101 – Kardinolų kolegijos nariai, tokios teisės neturi, nes jau yra peržengę 80 metų ribą.

Popiežiaus kalbos naujiems kardinolams santrauka

Kardinolų skyrimo apeigos prasidėjo trumpa Žodžio liturgija, po kurios, prieš naujų kardinolų priesaiką ir kardinoliškų insignijų suteikimą, popiežius Pranciškus trumpa kalba kreipėsi į naujus kardinolus ir visus pamaldų dalyvius.

„Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje“ (Mk 10,32). Morkus mums padeda suvokti kaip Viešpats rūpinasi savo tauta, kokią neprilygstamą pedagogiką jis naudoja, sakė popiežius. Jeruzalėje laukia lemtingi įvykiai. Visi žinome, kad svarbūs ir lemtingi parodo kas yra širdyje, atskleidžia joje esančias intencijas ir įtampą. Tokiose egzistencinėse kryžkelėse išnyra taip pat ir tie žmogaus širdies klausimai bei troškimai, kurių paprastai nematome. Būtent tai labai paprastai ir realistiškai pavaizdavo evangelistas, parodydamas kas iš tiesų buvo apaštalų širdyse išgirdus apie Jėzaus laukiančią kančią.

Evangelistas nebijo atskleisti kas slepiasi širdyse:  noras būti primose vietose, pavydas, intrigos, slapti susitarimai, samprotavimai, kurie ne tik kenkia jų tarpusavio santykiams, bet paprasčiausiai virsta tuščiomis ir nereikalingomis kalbomis. Tačiau Jėzus prie šių samprotavimų nesustoja, bet eina pirmyn, eina pirma jų ir aiškiai sako: „Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas” (Mk 10,43). Viešpats nori, kad jo mokinių žvilgsniai ir širdys matytų tai kas svarbu. Jis nenori, kad mokinių bendruomenė gaišintų laiką tuščiomis diskusijoms ir būtų susitelkusi tik į save. Kokia prasmė laimėti visą pasaulį, jei mes patys esame sugedę viduje? Kokia prasmė laimėti visą pasaulį, jei mus pačius smaugia intrigos, atimančios vaisingumą iš mūsų širdžių ir darbų? Kažkas teisingai pastebėjo, sakė popiežius, ši Jėzaus mokinių diskusija panaši į rūmų ir bažnytinių kurijų intrigas.

Jėzus mus moko, kad visada reikia ir reikės atsivertimo, širdies perkeitimo, Bažnyčios reformos, kad visada turime liautis žiūrėję savo naudos, o rūpintis tuo, ko nori Tėvas.  Turime atsiversti iš savo nuodėmių, egoizmo, nebūti patys sau tikslu, bet brandinti ištikimybę, pasiryžimą vykdyti misiją. Ypač tiesos valandomis, mūsų broliams sunkiomis akimirkomis turime būti pasiruošę jiems padėti, juo palydėti, priimti visus ir kiekvieną, neatstumti, dėl to, kad per siauri mūsų akiračiai ar dar blogiau – kad esame užsiėmę kalbomis ar mintis apie tai kuris iš mūsų svarbesnis. Jei užmirštame misiją, sakė popiežius, jei išleidžiame iš akių konkrečius brolių veidus, mūsų gyvenimas užsidaro savyje, pradeda mus slėgti nuoskaudos, liūdesys ir šleikštulys. Vis mažiau vietos lieka kitiems, bendruomenei, vargstantiesiems, Viešpaties balsui.

„Tarp jūsų yra ne taip! […] Kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10,43.44).  Kiekvieną dieną turime giedoti laiminimo ir šlovinimo giesmę. Viešpats mus ragina niekada neužmiršti, kad Bažnyčios autoritetas didėja tuomet, kai mes sugebame ugdyti kito žmogaus orumą, patepti į balzamu, gydyti žaizdas ir žadinti viltį. Esame čia, sakė popiežius, dėl to, kad esame siunčiami nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų (plg. Lk 4,18-19).

Brangieji broliai naujieji kardinolai! – kreipėsi popiežius. Keliaujame į Jeruzalę ir Viešpats eina priekyje, mums primindamas, kad tikra valdžia, tikras autoritetas – tai pasilenkti prie kito žmogaus ir jame tarnauti Kristui. Didžiausia garbė kokios galime siekti ir didžiausias paaukštinimas kokio galime sulaukti – tai tarnavimas Kristui tikinčioje Dievo tautoje, alkstančiuose, užmirštuose žmonėse, kaliniuose, ligoniuose, kenčiančiuose nuo priklausomybių, aplestuosiuose, visuose konkrečiuose žmonėse su savo istorijomis ir viltimis, lūkesčiais ir nusivylimais, kančiomis ir žaizdomis. Tik šitaip mūsų ganytojiškas autoritetas turės skonį ir nebus kaip „žvangantis varis ir skambantys cimbolai” (1 Kor 13,1). Nė vienas neturime jaustis už ką nors viršesni. Į nė vieną žmogų negalime žiūrėti iš viršaus. Iš aukšto žemyn galime žiūrėti tik tuomet kai padedame žmogui atskelti. (JM / VaticanNews)

Kardinolų kolegiją papildė 14 naujų narių
2018 birželio 28, 17:07