Beta versija

Cerca

VaticanNews
Jonas XXIII mylėjo savo kraštą ir pats buvo ir tebėra jame mylimas Jonas XXIII mylėjo savo kraštą ir pats buvo ir tebėra jame mylimas  (Vatican Media)

Popiežiaus Pranciškaus interviu šv. Jono XXIII „piligrimystės“ proga

Krikščionybė nėra siektinas idealas, nėra išmoktina filosofija ir nėra taikytina moralė. Tai pirmiausia susitikimas.

Gegužės 24 d. prasidėjo urnos su popiežiaus šv. Jono XXIII, vadinto „Geruoju“, palaikais „piligrimystė“ į šiaurės Italijos Bergamo miestą ir šalia esantį Sotto il Monte miestelį, kuriame šventasis popiežius Jonas gimė. Relikvijų piligrimystės proga Bergame leidžiamas katalikų dienraštis „Eco di Bergamo“ paprašė ir gavo popiežiaus Pranciškaus interviu.

Šventojo kelionė: kad parodytų svarbiausia

Kodėl ši piligrimystė? Gerai žinoma Angelo Roncalli, pasirinkusio Jono XXIII vardą, meilė savo žemei ir jos žmonėms, kurie atsilygino tuo pačiu – Roncalli gimtasis miestelis, galima palyginti, tapo „šventove po atviru dangumi“, į kurį iki šiol užsuka nemažai keliautojų, piligrimų, šeimų, ne vien iš Italijos. 

Popiežius Pranciškus linkėjo, kad jo pirmtako relikvijų laikinas grįžimas į savo tėviškę taptų džiaugsmo ir žengimo pirmyn tikėjimo kelyje proga. Ypač tiems, kurie negali ar neturi galimybių atvykti į Romą ir aplankyti Jono XXIII kapą: seneliams, vargšams, ligoniams, neįgaliems. Suprantama, priduria Pranciškus, stabtelėti prie relikvijų nereiškia vien pažvelgti į tai, kas už stiklo, bet, greičiau, pačiam pajusti šventojo žvilgsnį, klausimus, kvietimą žiūrėti į tai, kas iš tiesų svarbiausią – į Nukryžiuotąjį, kaip ne kartą sakė jau būdamas mirtinos ligos patale.

Krikščionybė: ne idealas ar etika, o susitikimas

Krikščionybė nėra siektinas idealas, nėra išmoktina filosofija ir nėra taikytina moralė. Tai pirmiausia susitikimas su Jėzumi Kristumi, kuris leidžia save atpažinti mūsų brolių ir seserų kūnuose. Tai Evangelijos širdis, į kurią veda Šventasis Raštas, nuolatos kviečiantis įveikti legalizmą ir išoriškumą. Ši gija, pasak popiežiaus, aiškiai išreikšta Jono XXIII mokyme ir gyvenime, nuo pat jaunystės, Pirmojo pasaulinio karo metais, susidūrus su vargšais, vėliau rizikuojant viskuo dėl žydų gelbėjimo. Kita gija – dialogas su visais, tarsi nepažinotų žodžio „priešas“. Šios jo pirmtako savybės, anot Pranciškaus, jame paliko žymę.

Bažnyčios uždavinys nėra keisti vyriausybes

Kitu klausimu priminus Jono XXIII žinią dienraščiui „Eco di Bergamo“ apie tarnavimo tiesai misiją, popiežius Pranciškus atitarė, jog nuo laisvos žmonių atsakomybės priklauso ar komunikacija taps susitikimo bei supratimo, ar priešpriešos ir brolžudystės vieta. Ir Bažnyčia turi saugotis egoistinės logikos, kuri pasireiškia klanizmu, reikšmingų vaidmenų koncentracija. Bendrystės logika yra kitokia.

Komentuodamas svarbų Jono XXIII vaidmenį 1962 metų branduolinėje krizėje Kuboje, Pranciškus priminė, kad tomis dienomis gimė fundamentalios enciklikos „Pacem in terris – Taikos žemėje“ idėja, adresuota visiems geros valios žmonėms. Šiandien kariaujama ne vien atviruose susirėmimuose, bet ir mažiau regimais būdais. Tačiau tikslas yra tas pats – paminti, išnaudoti žmones, eikvoti išteklius. Tad daug Jono XXIII žodžių tebėra aktualūs.

Bažnyčios uždavinys, pridūrė Šventasis Tėvas, nėra keisti vyriausybes, bet perteikti Evangelijos logiką, jų mintims, jų veikimui. Pavyzdžiui, kad taika nėra tik karo nebuvimas, bet visapusiškas asmenų ir visuomenių išsivystymas, kad taika nėra vienkartinis susitarimas, bet nuolatinis visų įsipareigojimas, neatskiriamas nuo teisingumo ir solidarumo. Tai ypatingai pabrėžė Jonas XXIII: nepasieksime tikros taikos neperžengdami egoizmo, individualizmo, grupių interesų, negerbdami teisingumo, nepraktikuodami solidarumo.

Jaunimo bedarbystė – socialinė nuodėmė

Atsakydamas į klausimą apie jaunimo bedarbystę, Pranciškus neabejojo: tai „socialinė nuodėmė, už kurią atsakinga visuomenė“. Jaunimo darbas yra prioritetinė sritis, Bažnyčia jau seniai ir daug daro šioje srityje. Tačiau galime ir reikia daryti daugiau. Tiek visuomenei, tiek Bažnyčiai reikia jaunuolių, ne kaip abstrakčios kategorijos, o kaip asmenų su vardais, su savo istorija, su entuziazmu. Būsimas Vyskupų sinodas jaunimui yra didelė pastanga juos išgirsti ir atsinaujinti, nes negalima apsimesti, kad niekas nepasikeitė tarp kartų.

Evangelizacija ir katalikybė ateityje

Priminus, kad Bergamo vyskupija garsėja misionieriais ir misijomis, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Bažnyčia yra misionieriška iš prigimties, o jei tai praranda, suserga ir užsidaro. Dar kartą jis patikslino, kad „visi pakraščiai“, į kuriuos Jėzus siuntė savo mokinius, šiandien tampa mažiau geografine ir labiau egzistencine sąvoka. Pranciškus, primindamas savo anksčiau pasakytus žodžius apie krikščionybę, pabrėžė, jog ir misijos nėra religinės ideologijos arba dar vienos dvasingos etikos siūlymas. Nėra šaltos tiesos ar indoktrinavimas abejotinais metodais. Misija yra Jėzaus skelbimas, kad jis taptų mūsų bendraamžiu ir draugu. Misionierius ne „rekrūtuoja“, o liudija. Taip pat atsisakydamas to, ką atsineša su savimi, atsisakydamas nuostatos, kad „visada buvo daroma tik taip“, gerbdamas žmonių, kultūrų, tradicijų tikrovę.

Šias mintis popiežius papildė atsakydamas į kitą klausimą, apie Europą. Ilgą laiką krikščionybė ir Europa buvo tapatinama, bet dabar Europai įžengus į taip vadinamąją postmodernią būklę, sudužus daugeliui anksčiau egzistavusių dalykų, toks tapatinimas tampa neprasmingas. Tačiau krikščionybė istorijoje jau ne kartą parodė sugebėjimą atgimti, žvelgdama į mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Katalikybės ateityje iššūkis bus tapti dar labiau universalesne, mokančia gerbti Afriką, Aziją, Lotynų Ameriką. Kitas svarbus veiksnys, nuo kurio priklausys katalikybės reikšmingumas ir jos evangelinis skelbimas, yra tai, Pranciškaus įsitikinimu, ar iš tiesų bus įgyvendintas artimo meilės pirmumo principas, ar bus įsipareigojama dėl taikos ir teisingumo. (RK / VaticanNews / Eco di Bergamo)

2018 gegužės 24, 16:53