Pirmas popiežiaus ir čekų bei slovakų ortodoksų primo susitikimas
Gegužės 11 dieną įvyko pirmasis popiežiaus ir Čekų žemių bei Slovakijos ortodoksų primo susitikimas. Galima priminti, kad pastarasis atstovauja vienai iš 14 autokefalinių – savarankiškų - Bažnyčių, kurios sudaro ortodoksų Bažnyčią, kai, pavyzdžiui, Ukrainoje tokio pripažinimo dar tik siekiama.
Slavų apaštalų įpėdinis
Kaip savo kalboje priminė Čekų žemių ir Slovakijos primas, Slovakijos mieste Prešove reziduojantis arkivyskupas Rastislavas, jis yra vienas iš šventųjų brolių, Kirilo ir Metodijaus, Bizantijos graikų ir slavų apaštalų, įpėdinių. Lygiai prieš 1155 metus šie broliai, pakviesti vietos kunigaikščio, atvyko į Moravijos kunigaikštystę, kaip tada buvo vadinamos šiandien Čekijai ir Slovakijai priklausančios žemės. 868 metais jie lankėsi Romoje ir susitiko su popiežiumi Adrianu II. Beje, šv. Kirilo kapo aplankymas šv. Klemenso bazilikoje Romoje ir dieviškosios Liturgijos šventimas joje buvo viena iš pagrindinių arkivyskupo Rastislavo stotelių šioje kelionėje.
Arkivyskupas, kreipdamasis į popiežių, remdamasis ištrauka iš Evangelijos apie prie mokinių pakeliui į Emausą prisiartinusį Jėzų, kurį jie atpažino iš duonos laužymo, sakė, jog „kaip ortodoksai ir Romos katalikai dėl istorinių priežasčių šiuo metu negalime kartu laužyti Gyvybės Duonos, tačiau išliekame mokiniais, kurie eina kartu kaip bičiuliai piligrimai keliu, galbūt aiškiai nesuprasdami, jog mūsų Mokytojas ir Viešpats eina su mumis, guodžia mus, aiškina Raštus ir teikia naują viltį, drąsą, atnaujina pasitikėjimą“.
Einame kartu
Mes suvokiame, tęsė vėliau arkivyskupas Rastislavas, jog „einame kartu draskomame pasaulyje, kuriame krikščionys persekiojami, ypač Artimuosiuose Rytuose; mes einame kartu pasaulyje, kuriame milijonai priverčiami palikti savo namus dėl baimės, milijonai kenčia nuo skurdo, ligų, bado; ir dar milijonai prarado šaknis, viltį ir krikščionišką tikėjimą. Bet kai einame kartu, panašiai kaip mokiniai pakeliui į Emausą, neturime bijoti ateities, nors krikščionybė prarado išskirtinę ir saugią poziciją daugelyje pasaulio šalių, o mūsų Mokytojas kasdien atstumiamas, pažeminamas ir nukryžiuojamas daugybėje širdžių, neišskiriant mūsų pačių, bei daugybės žmonių kūno ir dvasios kančioje“. Be Dievo ir Kūrėjo jie rizikuoja prarasti savo orumą ir tapti vartojamais bei pakeičiamais ištekliais vietoj to, kad būtų mylinčio Tėvo dukterimis ir sūnumis. Tad labai reikia džiugaus krikščioniško skelbimo, kokį kadaise skelbė šventieji Kirilas ir Metodijus, prisitaikydami prie klausytojų, nebijodami patirti ir patirdami persekiojimų, atrasdami naujus būdus kalbėti.
Slavų apaštalų pamokos: Šventumas, kultūra, vienybė
Popiežius Pranciškus taip pat pasidžiaugė šiuo pirmuoju susitikimu. „Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“, citavo jis apaštalo Pauliaus žodžius laiške Romiečiams. Kalbėdamas apie tarpusavio ryšius, Pranciškus priminė, jog pasak tradicijos, broliai Kirilas ir Metodijus atgabeno ir Adrianui II įteikė šv. Klemenso, tremtyje mirusio popiežiaus, vieno iš pirmųjų, relikvijas.
„Kirilo ir Metodijaus gestas primena, kad mes, krikščionys, kartu paveldėjome milžinišką bendrą šventumo paveldą ir turime juo nuolatos dalintis“, - sakė popiežius Pranciškus, primindamas tiek senuosius kankinius, tiek tuos, kurie kentėjo dėl Evangelijos Čekijoje ir Slovakijoje ateistinio režimo metu, tiek dabar kituose regionuose kenčiančius brolius ir seseris. Jų situacija verčia ieškoti didesnės vienybės.
Kitas dalykas, kurį primena šventieji slavų apaštalai, yra ryšys tarp evangelizavimo ir kultūros. Šventieji broliai, suformuoti Bizantijos kultūroje, išdrįso išversti Evangelijos žinią į Moravijos žemių slavams suprantamą kalbą. Įkūnydami Evangeliją į tam tikrą kultūrą, jie paskatino pačios kultūros vystymąsi. Šventųjų Kirilo ir Metodijaus apaštalavimas išlieka pavyzdiniu ir šiandien, kaip byloja faktas, kad šv. Jonas Paulius II juos paskelbė vienais iš Europos globėjų. Norint skelbti Viešpatį nepakanka pakartoti praeities schemų, bet reikia klausyti Dvasios, kuri visada atveria naujus ir drąsius amžininkų evangelizavimo kelius. Taip veikia ir šiandien, taip pat tradiciškai krikščioniškuose kraštuose, paženklintuose sekuliarizacijos ir abejingumo.
Dar vienas nuopelnas, kurį turime pripažinti Kirilui ir Metodijui, tai jų sugebėjimas įveikti ir peržengti skirtingų kultūrų ir papročių krikščionių bendruomenių pasidalijimą. „Ekumenizmo pradininkai“, kaip juos apibūdino Jonas Paulius II, primena, kad vienybė nėra vienodumas, bet skirtingumų sutaikymas Šventojoje Dvasioje.
„Brangūs broliai, dar kartą jums dėkoju už vizitą, kuris yra dovana, kad bręstume vieni kitus ugdydami ir tvirtinant dvasinius ir draugystės ryšius. Prašau Viešpaties, užtariant šventiesiems Kirilui ir Metodijui, kad vieną dieną galėtume pasiekti pilną vienybę, link kurios einame“, - sakė popiežius Pranciškus Čekų žemių ir Slovakijos ortodoksų primui Rastislavui bei jo palydai. (RK / VaticanNews)
