Popiežius: vienas didžiausių blogių – manyti, kad nieko blogo nedarome
Šios dienos liturgija primena, kad to neišvengė netgi šventasis karalius Dovydas. Skaitinyje iš antrosios Samuelio knygos pasakojama, kaip Dovydas pamilo savo kariūno Urijo žmoną Betsabėją ir su ja nusidėjo svetimavimu. Sužinojęs, kad ji nėščia, iš pradžių karalius bandė įvairiomis gudrybėmis nuslėpti svetimavimą, o galiausiai pasiuntė Uriją į mūšio lauką, kad jis žūtų.
„Kaipgi didis karalius Dovydas, šventasis, nuveikęs tiek gerų darbų, toks artimas Dievui, galėjo šitaip pasielgti? Tai neatsitinka per vieną dieną. Didysis karalius Dovydas lėtai slydo žemyn. Būna trumpalaikių nuodėmių, pykčio priepuolių, kuriuos sugebame suvaldyti. Tačiau yra ir nuodėmių, į kurias grimztama lėtai, į kurias mus skandina supasaulėjimas. Pasaulio dvasia įtikinėja, kad tai nieko blogo, kad tai visiškai normalu. Ir taip slystama net iki žmogžudystės...“
„Taip elgiasi geri žmonės, kurie kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose, kurie sakosi esą krikščionys“, – tęsė Pranciškus. „Kodėl jie taip elgiasi? Kodėl šitaip nusideda? Dėl to, kad jie tiek įgrimzdo, kad jau nesupranta, kas yra nuodėmė. Nuodėmės jausmo praradimas – tai vienas didžiausių mūsų laikų blogių. Jau Pijus XII sakė, kad gyvename praradę nuodėmės jausmą. Manome, kad visas leistina ir susikuriame neišsprendžiamų problemų.“
Karaliui Dovydui Dievas atsiuntė pranašą Nataną. Išklausęs tiesiai į akis sakomą tiesą, Dovydas suprato savo nuodėmę ir meldė Dievą atleidimo. O kaip mes elgiamės? „Pagalvokime apie savo gyvenimo dvasinę atmosferą“, – sakė popiežius. „Ar aš noriu, kad kiti man sakytų tiesą? Ar išklausau bičiulio priekaištus, tai, ką man sako nuodėmklausys, vyras, žmona, vaikai? Ar priimu jų pagalbą? Turėdami prieš akis Dovydo – šventojo karaliaus Dovydo – istoriją, supraskime, kad jei šis didis šventasis taip skaudžiai suklupo, tas pat, brangieji broliai ir seserys, gali ir mums atsitikti. Klauskime: kokioje dvasinėje aplinkoje aš gyvenu? Viešpats visada maloningai mums teatsiunčia pranašą – kaimyną, sūnų ar dukrą, tėvą ar motiną – kuris mus supurtytų, kai gresia pavojus grimzti į blogį, kuris mums nekelia jokio įtarimo, kai manome, kad nieko bloga nedarome.“ (JM / VaticanNews)
