Popiežius: Jėzus gydo nuo abejingumo ligos
Antradienio Mišių Evangelijos skaitinys pasakoja apie duonos ir žuvies padauginimo stebuklą. Kodėl Dievas taip daro? Iš pasigailėjimo. Jam pagailo didelės žmonių minios, kurią pamatė einančią link valties, prie Tiberiados ežero, nes buvo vieni, „tarsi avys be piemens“.
„Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“, – priminė popiežius Pranciškus, rytmečio Mišiose aptaręs skaitinį iš pirmojo Jono laiško. Apaštalas pasakoja, jog „Dievo meilė pasireiškė mums“: „Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“. Tai meilės slėpinys, sakė popiežius Pranciškus Mišių dalyviams šv. Mortos namų koplyčioje antradienį.
Pirmiausiai Dievas mus pamilo. Jis pirmasis žengė pirmąjį žingsnį link žmonijos, kuri nemoka mylėti, jai reikia Dievo glamonių, Dievo liudijimo, kad mylėtų. Pirmasis Dievo žengtas žingsnis yra jo Sūnus. Jis Jį pasiuntė, kad mus išgelbėtų, suteiktų gyvenimui prasmę, kad mus atnaujintų ir atkurtų.
Antradienio Mišių Evangelijos skaitinys pasakoja apie duonos ir žuvies padauginimo stebuklą. Kodėl Dievas taip daro? Iš pasigailėjimo. Jam pagailo didelės žmonių minios, kurią pamatė einančią link valties, prie Tiberiados ežero, nes buvo vieni, „tarsi avys be piemens“.
Dievo širdis, Jėzus širdis sunerimo, Jis pamatęs visus ateinančius žmones negalėjo likti abejingas. Juk meilė nerimsta. Meilė nepakenčia nepakantumo. Meilė – atjaučianti. Tačiau atjautai reikia atviros širdies. Gailestingumo. Atverti širdį visiems – štai kur meilė. Meilė reiškia atverti širdį kitiems.
Popiežius pasakojo, kad Jėzus moko daugelį dalykų tiek žmones, tiek mokinius, tačiau pastariesiems nuobodu, nes Jėzus visą laiką sako tą patį. Kol Jėzus nuoširdžiai moko, galbūt jie tarpusavyje šnekučiuojasi, gal žvelgia į savo laikrodžius, tada sako Jėzui: „Vėlu, paleisk juos, kad jie nusipirktų valgyti“. Kitaip tariant, „tegul žinosi, patys pasirūpina duona“. „Tačiau mes žinome – tęsė popiežius, – jog jie žinojo, kad turi duonos ir norėjo ją pasilaikyti sau. Tai – abejingumas“.
Mokiniams žmonės nerūpėjo, jiems rūpėjo Jėzus, nes Jį mylėjo. Jie nebuvo blogi, tačiau indiferentiški. Jie nežinojo, kas yra meilė. Nežinojo, kas yra gailestingumas, o kas – indiferentiškumas. Jie turėjo nusidėti, išduoti Mokytoją, kad suprastų indiferentiškumo ir gailestingumo esmę. Jėzus į tai atsiliepia aštriai, sako: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Pasirūpinkite jais! Tai yra kova, tarp Jėzaus gailestingumo ir mokinių indiferentiškumo. Tai abejingumas, kuris nuolat kartojasi istorijoje, sakė popiežius Pranciškus.
Abejingumas yra dažniausiai pasitaikantis priešiškumas Dievo meilei ir gailestingumui, sakė Pranciškus. „Esu patenkintas, man nieko nestinga. Turiu viską, apsidraudžiau šį gyvenimą ir amžinąjį, nes kiekvieną sekmadienį einu į Mišias ir esu geras krikščionis“.
Tačiau išėjęs į gatvę nepastebiu elgetaujančio varguolio – nusigręžiu į kitą pusę. Susimąstykime: šis Dievas žengia pirmąjį žingsnį atjausdamas, su gailestingumu, o mes daugelį sykių pasielgiame indiferentiškai. Melskime Viešpatį, kad išgydytų žmoniją, pradedant nuo mūsų pačių, kad mano širdis pagytų nuo šios ligos – nuo indiferentiškumo kultūros. (SAK / Vatican News)
