Popiežiaus homilija. Bažnyčiai reikia pranašų
Tautos seniūnai ir Rašto aiškintojai atitempė Steponą į teismą. Jų širdys uždaros, neklauso Stepono žodžių, nenori atsiminti tautos istorijos, kurioje jau ne kartą buvę atvejų, kad pranašai ne išklausomi, bet nutildomi, nužudomi. Toks likimas laukė ir Stepono: „baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis”, sakoma antradienio Mišių skaitinyje iš Apaštalų darbų. Toks pranašo likimas, - sakė popiežius. Jei jo skelbiamas tiesos žodis pasiekia širdį, širdis atsiveria; tačiau jei tiesos žodis atsimuša į kietą širdį, nesugeba jos paveikti, širdis dar labiau suakmenėja ir tuomet pratrūksta pyktis, prasideda persekiojimai. Nemalonu klausyti nepatogios tiesos. Daug kartų dėl skelbiamo tiesos žodžio pranašai buvo persekiojami ir žudomi.
„Kaip atpažinti, kad garsiai kalbantis pranašas sako tiesą? Tikras pranašas ne tik kalba, bet liūdi ir verkia, kad tauta nuklydo nuo tiesos kelio. Taip ir Jėzus priekaištauja tautai, vadindamas ją „pikta ir neištikima karta”, bet jis ir verkia Jeruzalės. Tai ir yra ženklas, pagal kurį mes atpažįstame tikrą pranašą. Jis užjaučia žmones, verkia kartu su jais, tačiau, kai reikia, sugeba ir juos griežtai pabarti. Jis nedrungnas, jis visada sako ką galvoja“.
Pranašas, sakė popiežius, tai ne būsimų nelaimių, bet vilties skelbėjas. „Jis nori atverti duris, pagydyti šaknis, atgaivinti priklausymo Dievo tautai suvokimą, kad galėtume ateiti pirmyn. Pranašas – tai ne tik priekaištautojas. Pranašas – tai vilties žmogus. Kai reikia jis priekaištauja ir bara, bet tuo pat metu jis ir atveria duris, matydamas vilties akiračius. Jei pranašas gerai vykdo savo misiją, neretai jis rizikuoja gyvybe“.
Steponas, liko ištikimas tiesai. Dėl to jis buvo užmuštas akmenimis. Jo mirties liudininkas buvo Saulius, būsimas Tautų apaštalas Paulius. Kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla, - popiežius Pranciškus pakartojo nuo pirmų krikščionybės amžių žinomą tiesą.
„Bažnyčiai reikia pranašų. Dar daugiau: reikia, kad mes visi būtume pranašai, o ne tik kritikai. Kritika - tai kas kita. Vienas dalykas visus teisti ir kritikuoti: „čia blogai, čia man nepatinka, taip neturi būti, turi būti kitaip...“ Tai ne pranašo žodžiai. Pranašas tai tas, kuris meldžiasi, kuris žvelgia į Dievą, žvelgia į savo tautą, kuris kenčia, matydamas tautos klaidas, dėl jų verkia, sugeba verkti dėl savo tautos, bet ir drąsiai sako tiesą, žinodamas, kad už ją gali brangiai sumokėti. Tenepritrūksta Bažnyčiai tokių pranašų, kad ji galėtų eiti pirmyn“.
