Libanas teatgimsta kaip taikos žinią skelbianti šalis
JTO duomenimis, apie 2,5 milijono libaniečių migrantų ir pabėgėlių – reikia humanitarinės pagalbos, prie jų reikia pridėti ir pusantro milijono sirų pabėgėlių. Pastarosiomis dienomis Libano vyskupai paskelbė kreipimąsi į politines jėgas ir įvairias institucijas, ragindami užtikrinti skaidrius rinkimus ir gausų rinkėjų dalyvavimą, kad libaniečiai neleistų, kad ateitis būtų kuriama tų, kurie nori sužlugdyti Libaną ir ištrinti jo istorinę tapatybę.
„Tai metas Libanui vėl tapti taikos žinią nešančia šalimi. Tai metas Libanui gyventi be karo, su saugiomis ir pripažintomis sienomis. Tauta to tikisi, tačiau pati viena nesugeba to pasiekti“. Tokį skausmingą kreipimąsi iš Beiruto paskelbė Libano Maltos Ordino asociacijos pirmininkas Marwan Sehnaoui. Jis peržvelgia įvykius, mirtinai sužeidusius šalį. Libanas kenčia nuo 1973 m., kai jį alino karas, griovimai, buvo liejamas nekaltųjų kraujas; šalis nuskurdo ir nusilpo taip, kad 2019 m. ją ištiko krizė. Šiandien Libanas kenčia nuo kažko panašaus klinikinę mirtį. Sehnaoui negaili kritikos valdančiajai politinei klasei, kuri laikoma atsakinga už tautos kančias, kai visi nuskurdo dėl įvairių ribojimų. „Valdantieji nesugeba suvokti tebesitęsiančios dramos, kurią apsunkina karas Ukrainoje, dėl kurio mes apgailestaujame ir kuris mus liūdina, ir kuris dar labiau nuskurdina mūsų šalį, kuri jau viską prarado“, – sako Sehnaoui.
Pasak Libano Maltos Ordino asociacijos pirmininko, pakanka kelių dramatiškų pavyzdžių, kad suprastume, ką šaliai reiškia, kai 80 procentų jos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Šiandien, norėdamas užsipildyti benzino baką, darbininkas sumoka beveik visą mėnesio algą, o likusius pinigus išleidžia porai valandų elektros per dieną. Vidurinioji klasė išnyko. Daugelis, tarp jų ir Šventasis Tėvas, sako, kad ši šalis iškentėjo per daug ir kalba apie didžiausią dramą – kad ši šalis gali išnykti, likti prisiminimu ateities kartoms mokantis istorijos ar geografijos. Jauni talentai, medikai, inžinieriai išvyko, tai visais lygmenimis – tiek žmogiškai, tiek kultūriškai – nuskurdino šalį, kurią Jonas Paulius II paaukojo kaip šalį-žinią pasauliui, o tą vėliau pakartojo kiti popiežiai.
(DŽ/Vatican News)
