Kun. K. Dvareckas: negalime padėti, galime tik sudaryti pokyčiui reikalingas sąlygas
Nuo 2009-ųjų, kai Vilniuje įkūrėte priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, darbuojatės priklausomybės ligų srityje. Ar per šį laikotarpį pastebėjote kokių nors sąsajų būdingų į priklausomybės gniaužtus patenkantiems žmonėms? Ar tam turi įtakos būdo savybės, charakteris ar, pavyzdžiui, profesija, socialinė padėtis?
Priklausomybių ligos (kaip ir visos kitos) neklausia žmogaus nei tikėjimo, nei išsilavinimo ar kuriai socialinei grupei jis priklauso. Todėl kontingentas, kuris susirenka bendruomenėje prie bendro stalo, kartais primena tragikomiškas situacijas. Pavyzdžiui, sėdi kartu policininkas ir nusikaltėlis, iš to paties puodo valgo... Didžioji dalis priklausomybių turinčių asmenų turi negalios būti savimi požymių, trauminių patirčių iš vaikystės ar paauglystės, kada susvyravo jų pasitikėjimas Dievo sukurtu „Aš“. Noras priklausyti chebrai ir iš jo kylančios problemos yra dažnai pasitaikantis motyvas šiuos namus pasiekiančių žmonių istorijose.
Dar vienas bendras vardiklis – perdėtas pasitikėjimas savimi, kai žmogus galvoja esąs gudresnis už chemiją. Jam atrodo, kad jis bet kada pastebės jos keliamą riziką, bet kada galės užtraukti rankinį stabdį ir nustoti vartoti. Su tokiu įsitikinimu sunku atsisveikinti, kadangi priklausomybė yra ir elgesio, ir psichikos sutrikimas, atsiradęs dėl medžiagų vartojimo ar elgesio (lošimo atveju). Taigi, yra didelė tikimybė, kad tarp to, kaip asmuo mato situaciją, ir kokia ji yra iš tikrųjų – didelis skirtumas.
Beveik visi turi vienokį ar kitokį santykį su Dievu. Didžioji dalis tiesiog kaltina Dievą už žmonių, prisidengiančių jo vardu, klaidas. Kiti taip stipriai pyksta, kad neigia Dievo buvimą, bet... vis tiek pagalbos ieško religinėje bendruomenėje. Galiausiai yra tokių, kurie mėgina vartojimą užpildyti Dievu, religija. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie atvažiavę „dvasiškai pabunda“, meldžiasi, patiria ekstazes, čakrų atsivėrimą... Kol jas užveriam – irgi užtrunka (juokiasi). Svarbu sugrįžti į blaivų santykį ir vieniems su kitais, ir su Dievu.
Vadinasi, susiduriate ir religinės priklausomybės užuomazgomis?
Kai tikėjimas išvirsta į religingumą – gerai, tačiau bijome liguisto religingumo be tikėjimo. Buvo bendruomenėje atvejis, kai čia gyveno ilgus metus laisvės atėmimo bausmę atlikęs žmogus, praktiškai atmintinai mokėjęs Šventąjį Raštą. Taip gerai kalba, visur Bibliją cituoja, net nurodo konkrečias eilutes! Ir toks šlykštus jautiesi – galvoji, kodėl jo taip nemėgstu, kas su manimi negerai? Kodėl, jam kalbant apaštalo Pauliaus himną meilei, man norisi bėgti neatsisukus? Ilgainiui atpažinome, kad jis nei kiek nepasikeitė – kaip buvo prievartautojas ir plėšikas, taip ir liko. Tik jeigu anksčiau jis keikdavosi ir tuo atkreipdavo dėmesį, tai dabar jis užliūliuodavo Šv. Raštu, kad pasiektų savų tikslų.
Tad budime, kad religingumas netaptų nauju kvaišalu. O į jį patraukia ir didelis priklausomų asmenų savanaudiškumas – būnant religinėje bendruomenėje man apsimoka apsimesti tikinčiu, kad gaučiau tam tikrų bonusų. Tačiau mūsų bendruomenėje ne taip svarbu, ką kalbi. Būna, kad žmogus supyksta, sako, jus visus kartu sudėjus man neprilygsite. Pripažįstame – turi intelektą, iškalbą, niekas tau negali prilygti! Bet tavo elgesys kasdienybėje niekaip nepaliudija to, apie ką šneki. Ir atvirkščiai, gali būti asmuo, kurio atsivertimo, krypties keitimo procesas vyksta kasdienybėje, o jis negali jo įvardyti, mikčioja, kompleksuoja. Tačiau supranti, kad tai – tikra. Tuo tarpu įkvepiantys, lozungais pagrįsti pamokslavimai apie pokyčius, kai jų nesimato kasdienybėje, tėra vėjo virpinimas.
O kokią reikšmę tikėjimas turi sveikimo iš priklausomybės procese?
Didžiajai daliai pas mus besikreipiančių svarbu, kad dalis mūsų darbuotojų patys turi sveikimo patirtį (yra darbuotojų, kurie ir virš 30 metų gyvena blaiviai). Jie tiki mūsų patirtimi. Jeigu nei kiek netikėtų, nepasitikėtų, tai mums būtų labai sunku arba net neįmanoma besikreipiantiems padėti.
Taip pat bendruomenės nariai yra kviečiami tikėti, kad mes – geranoriški, net jeigu kartais mūsų sprendimai neatitinka jų lūkesčių. Dažnai pagalbos besikreipiantis žmogus turi labai aiškų įsivaizdavimą, kaip pagalba jiems turėtų atrodyti. Iš to ir kyla situacijos, kai žmogus prašo pagalbos sau toliau save naikinti. O kai mes nepadedame žudytis – pyksta.
Kad pavyktų geriau įsivaizduoti, duokite pavyzdį, kaip konkrečiai atrodo tokios situacijos?
Pavyzdžiui, atbėga žmogus į mūsų kiemą ir prašo – „Parašyk man greitai charakteristiką vaikų teisėms arba teismui, nes jie prie manęs pristojo“. Bet jeigu aš rašysiu teigiamą charakteristiką žmogui jo nepažinodamas, aš meluosiu ir padėsiu jam toliau nesikeisti, toliau degraduoti. Tai yra tas pats, kas padėti savižudžiui, neturinčiam jėgų užlipti ant taburetės, kad save pribaigtų, prašančiam – „Duok man ranką, palaikyk mane, nes man dreba kojos“. Nebūtų krikščioniška jam padėti, krikščioniška – sutrukdyti jam susinaikinti.
Priklausomybėje labai išbujoja egocentrizmas – liga, kuri būdinga XXI amžiuje – aš geriau žinau, aš sprendžiu, aš esu Dievas. Pirmas žingsnis, siekiant iš to išsivaduoti, – paklausti, negi nėra ko nors aukštesnio už mane? Fizinėje plotmėje tai labai paprasta įvertinti – jeigu vakare einu stoties rajonu ir prie manęs pristoja dešimties vyrų būrelis, tai jie yra stipresnė už mane jėga, nesvarbu, kaip gerai aš apie save galvočiau. Lygiai taip pat ir sveikimo plotmėje – sveikstančių žmonių matymas leidžia daryti prielaidą, kad galbūt, visgi, jie – o ne aš – yra teisūs. Supratimas, kad mano nuomonė yra tik nuomonė, suabejojimas savimi ir yra sveikimo pradžia.
Ar savo praktikoje teko sutikti priklausomybių turinčių žmonių, kurie papasakotų, kad reabilitacija jiems nepadėjo? Arba jos metu, mėgindami įveikti vieną priklausomybę, jie galiausiai persimesdavo į kitą?
Būna visokių atvejų – pabėga, atkrenta, vėl grįžta. Mes nežadame padėti, nes to negalime. Tačiau galime sudaryti sąlygas žmogui padėti sau pačiam, padėti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, būti jo užnugariu, jam sprendžiant susikaupusias problemas. O jų dažnai yra daugybė – nuo emocinių iki teisinių ir kt.
Deja, emocinė sveikata nėra gydoma pasitelkiant chirurgiją. Ar žinot, kodėl, kai mums daro operaciją, mums duoda narkozę? Kad chirurgui nepatarinėtumėme ir netrukdytume. (juokiasi) Jis atlieka tai, ką reikia ir – arba gysi, arba susidursi su komplikacijomis – vis tiek kažkas vyks. O kalbant apie emocinę, dvasinę sveikatą, taip nepadarysi – neperrinksi žmogaus kaip dėlionės iš naujo. Gali tik priimti jį tokį, koks jis yra, sudaryti deramas sąlygas keistis (jeigu jis to nori) ir padrąsinti. Bet už patį asmenį nieko nepadarysi. Kaip sakoma, į dangų niekas mūsų nenuneš ant rankų, reikia nueiti savo kojomis.
Kalbant apie priklausomybes, ar yra ta riba, kada galima sakyti apie priklausomybę turintį žmogų, kad jis visiškai pasveiko? Kada prasideda priklausomo žmogaus sveikimas? Ar kaip sveikimas gali būti įvardijamas medžiagų, kurioms asmuo turi priklausomybę, nevartojimas?
Nevartojimas yra būtinoji sąlyga sveikimui. Tai – žemas startas. Visi mėgsta posakius – pradėti nuo balto lapo, startuoti nuo nulio... Priklausomybės atveju tai reiškia startuoti iš duobės, iš minuso.
Mitas, kad svaigalai yra mūsų problema. Svaigalai yra labiau ryškalas, kuris parodo nespręstų problemų mastelį. Jos, nutraukus svaigalų vartojimą, nedingsta. Daug žmonių galvoja, kad kaip nors užkoduosim, užbursim – žmogus negers, bus gerai! Tačiau taip nebus – jis taps nepakenčiamas, nes vidinė įtampa, kurią generuoja vidinės problemos, veršis per sarkazmą, kabinėjimąsi, pyktį...
Kalbant apie pasveikimą, galime būti ramūs tik tada, kai nebėra šansų atkristi, – kaip ir šventaisiais Bažnyčioje skelbiama – tik po mirties. Kol esi gyvas – esi rizikos grupėje, visada gali užgrybauti. Tačiau, psichologų teigimu, po 2 metų svaigalų nevartojimo ir kryptingo sveikimo žmogus yra remisijoje. Tai reiškia, kad liga yra suvaldyta.
Ar galima gyventi su šia diagnoze, nevartojant kvaišalų pilnavertį gyvenimą? Ne tik galima – privalai, jeigu nori neatkristi. Gražiai suskambo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, kad darbas reabilitacijoje yra skirtas padėti žmogui nesugrįžti į tą gyvenimą, kuriame jis buvo prieš vartojimą, ir padėti jam sugrįžti į tokį gyvenimą, kur jis gali skleistis, nepaisant gyvenimo blaivybėje iššūkių. O blaivus gyvenimas – ne vien malonumai. Tai – kažkas didingesnio, dėl ko verta ir pakentėti, ir kažko atsižadėti.
Žavi, kad priklausomybės, tai – tema, kurios nepaliaujate gvildenti ir liudyti savo patirtimi. Neretai Jums užduodami klausimai klausytojui gali pasirodyti pernelyg asmeniški ir nepatogūs, tačiau atrodo, kad Jūsų jie netrikdo – turite drąsos apie savo patirtį viešai kalbėti.
Nežinau, ar čia drąsa, ar kvailumas. Kartais nėra sąmoningo, laisvo pasirinkimo. Į tokias situacijas įvairuoju per neapdairumą ar per pasitikėjimą žmonių geranoriškumu. Kita vertus, kai mane prieš beveik 15 metų sulaikė – žiniasklaida su pasimėgavimu per visus padidinimo stiklus ir visomis galimomis interpretacijomis šį įvykį stengėsi nušviesti. Tapau viešas ne savo noru ir tada ėmė kilti klausimai – ką daryti? Ar bėgti nuo klausimų? Jei taip, kiek galima bėgti?
Kokią reikšmę šiuo atveju turi liudijimas? Kokią prasmę Jūs jame matote, o kokią reikšmę tai turi tiems, kuriuos šis liudijimas pasiekia?
Man liudijimai turi savo kainą. Ypač žinant, kad turiu artimųjų, – tėvai negali tos istorijos iki galo užmiršti, kartais replikų sulaukia sesuo. Pagrindinis motyvas, pateisinantis liudijimą, yra tas, kad po jų žmonės išdrįsta įvardyti jų pačių gyvenime esančias problemas, kreipiasi į savipagalbos grupes. Kartais liudijimas pakviečia keisti kryptį. Pavyzdžiui, neseniai buvau vienoje tokioje grupėje – manęs nepažino. Girdžiu, kad pasakoja išgirdę mane pasakius kažką, kas atliepė jų širdyse. Galvoju – nors aš to net nesakiau, bet gerai, kad tau tai padėjo! (juokiasi)
Būna, kad man ir pačiam nebūna malonu išgirsti man adresuotų komentarų. Pas mus tebėra gajus sovietmečio sindromas – vis ieškome, kas tarp eilučių pasakyta, kartais darome egzegezę, kur jos visai nereikia. Nesusipratimų būna įvairių... Pirmais metais labai jautriai į juos reaguodavau, o dabar suprantu, kad mano atsakomybės riba baigiasi ties manimi – su tuo, ką ištariau. O ką žmonės su ta informacija darys, kaip interpretuos, tai – jau jų reikalas.
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
