Mokslas ir laimės etika. Socialinė draugystė ir skurdo galas
Spalio 3–4 dienomis Vatikane vyksiančio seminaro aprašyme priduriama, jog didžiausias mūsų laikų trūkumas nėra „daugiau turto“, ar „daugiau technologijų“, tačiau globali etika ir moralinė išmintis, kurie skatintų mus panaudoti tai, ką jau turime, dėl bendrojo gėrio.
Iš dalies šiuolaikinio ekonominio gyvenimo paradoksai kyla iš etikos istorijos paradokso. Senovėje įstatymų leidėjai, pranašai kaip filosofai, pabrėždavo, kad žmonės ir bendruomenės turi pasirūpinti materialiais vargšų poreikiais. Nors stoka buvo chroniška, buvo liepiama tai, kas atlieka, kad ir nedaug, pasidalyti su vargstančiais. Tai su visa jėga pabrėžia ir Bažnyčios visuotinės gėrių paskirties principas: Dievo kūrinija skirta visiems Dievo vaikams, ne vien galingiesiems ir turtingiesiems.
Ir vis dėlto mūsų didelio turtingumo metu, kai sąlyginai būtų paprasta įveikti skurdą, modernioji ekonominė etika vargšų klausimu tyli ar net atsiliepia pašaipiai. Vargšai yra nematomi, tarsi atliekami, nereikalingi daiktai. Kai jie matomi, pernelyg dažnai pabrėžiama, jog jie – tik našta viešiesiems finansams arba kad simuliuoja skurdą, kad gautų išmokas. Dėl tokio įsitikinimo kai kur paramos programos buvo drastiškai sumažintos, nesibodint įrodinėti, jog situacija būtent tokia.
Priekaištų galima pateikti ir ekonominei britų ir amerikiečių etikai, kurios ištakos – britų industrijos vystymosi periodas. Britų akademinė-etinė mintis pateisino turto ir kapitalo kaupimą. Kadangi ekonominė ir geopolitinė Didžiosios Britanijos įtaka augo, naujoji etika taip pat įgijo milžinišką įtaką. XVIII amžiaus britų filosofai tikino, jog gimstanti pasaulinės rinkos ekonomika, kurios priešakyje buvo Didžioji Britanija, yra tarsi vedama Apvaizdos. Globali rinka, vadovaujama „neregimos rankos“, – Adamo Smitho išpopuliarintas, tačiau ne jo sukurtas terminas – kuri pasirūpina geriausiu resursų panaudojimu. Johnui Locke’ui privati nuosavybė buvo natūrali teisė, esanti už valstybės kompetencijos ribų. Jam ir jo pėdomis sekusiems britams bei amerikiečiams pagrindinis valstybės uždavinys tapo privačios nuosavybės apsauga, valstybės legitimumas apėmė tik privačios nuosavybės apsaugą. Dar toliau žengė amerikiečių libertarizmas, kuriam privačios nuosavybės apsauga yra viena iš svarbiausių socialinių vertybių. Tokioje perspektyvoje teisingumas reiškia laisvę kaupti ir naudoti turtą pagal savo valią, be valstybės kišimosi ar teisinės atsakomybės kitų atžvilgiu. Nepelnytos pagalbos vargšams teikimas yra tarsi įžeidimas sunkiai dirbantiems, keliantis pavojų bendruomenei, kaip leidžia suprasti viena iš garsiausių libertarizmo pakraipos rašytojų Ayn Rand. Toks požiūris populiarus ir šiandien.
Tokia etika pavojingai ir radikaliai nutolusi nuo antikinės filosofinės ir religinės etikos. Graikai tvirtino, kad nepasotinamas turtų siekimas gimdo asmeninį nelaimingumą, kelia socialines ir politines kovas. Tuo tarpu laimei pasiekti būtinos moralinės savikontrolės ir saiko dorybės. Aristotelis skiria turtą, kuris natūraliai būtinas išgyvenimui ir baziniams poreikiams, nuo dirbtinio turto, skirto kitiems troškimams. Jei natūralaus turto poreikis ribotas dėl to, kad ir baziniai poreikiai yra riboti, pasotinami, tai to negalima pasakyti apie nevaldomus troškimus ir jiems tenkinti – niekada nepasitenkinant – skirtą dirbtinį turtą. Šią minties liniją tęsė ir šv. Tomas Akvinietis.
Graikai gerai žinojo, kad ekstremali nelygybė kelia socialinį konfliktą. VI amžiuje prieš Kristų vienas Atėnų išminčius perdalijo žemes ir turtą, kad atstatytų socialinį teisingumą. Platonas rašė, kad didžiausi laukai nuo mažesnių turėtų skirtis tik keturis kartus. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad politinis stabilumas priklauso nuo didelės viduriniosios klasės. Periklis sugalvojo būdą, kaip turtingiausieji galėtų finansuoti viešąsias investicijas. Žydų įstatymas pripažino vargšų teises: šeštadienis buvo šventės ir poilsio diena visiems, įskaitant vergus ir tarnus. Dalis derliaus – lauko pakraščiuose – turėjo būti palikta vargšams. Jubiliejaus metais turėjo būti atleistos skolos, išlaisvinti vergai. Izaijas ragina ginti našlaitį, užtarti našlę, neskriausti svetimšalio. Kalno palaiminimuose Jėzus praplečia šią socialinę etiką, sakydamas, jog laimė susijusi su pačia vargdienio dvasios būkle, su žinojimu, jog materialus gėris išnyksta, o dvasinis, susijęs su Dievu, – amžinas. Jis nelaimina paties materialaus skurdo, bet kalba apie neturto dėl Dangaus karalystės pasirinkimą. Iš kitos pusės, Jėzus ne kartą pasmerkia kraštutinį skurdą ir moko savo mokinius atsiliepti į vargšų poreikius. Krikščioniškoje perspektyvoje turtas turi būti orientuotas į meilę artimui, bendrąjį gėrį, planetos gėrį. XXI amžiui reikia etikos, kuri remtų taiką, siektų skurdo panaikinimo, gerbtų aplinkos poreikius. (RK / Vatican News)
