Taikos Korėjos pusiasalyje nesukurs jos esmei prieštaraujančios priemonės
Tai vienas iš seniausių ir ilgiausių konfliktų pasaulyje, lydimas įvairiausių – ir nesėkmingų – bandymų jį užbaigti. 2010 metais Pietų Korėjos Respublikos Suvienijimo ministerija surengė pirmąjį Korėjos globalų taikos forumą, kuriame pakvietė ekspertus, analitikus, keliolikos valstybių atstovus svarstyti alternatyvas, kaip iš tiesų būtų galima pasiekti tvarią taiką Korėjos pusiasalyje. Šiais metais jame įvadinį pranešimą skaityti pakviestas kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius. Nuotoliniu būdu perteiktose pastabose Šventojo Sosto diplomatijos vadovas pasidalijo mintimis, koks Bažnyčių, konkrečiai Katalikų Bažnyčios, požiūris galėtų būti naudingas Korėjos situacijoje.
Pasak kardinolo, galima pasakyti, kad visų žmonių, vyrų ir moterų, jų žmogiškos laisvės ir kūrybingumo uždavinys yra kurti sąlygas integraliam ir solidariam žmonijos vystymuisi. Nuo žodžių prie darbų galima eiti svetingumo, palydėjimo ir išklausymo keliais.
Svetingumas, atvirumas, prisiartinimas – tai visada pirmas žingsnis link autentiškų santykių. Antra, neverta tikėtis harmoningų santykių visuomenėje be pagarbos asmenų gyvenimui, lydėjimo ir ėjimo kartu. Trečia, būtina skirti laiko ir klausytis. Kartais tai laikoma silpnumo ženklu. Tačiau klausytis būtina tam, kad suprastume kito poreikius ir gerus argumentus.
Skirtumų nereikia neigti ir ignoruoti, tačiau visada naudingesnės tokios nuostatos, kaip kad, Jono XXXIII žodžiais, „visur ir visada siek gero“ arba, kaip mėgdavo kartoti Jonas Paulius II, „visada siek to, kas jungia, o ne skiria“.
Susikalbėjimas yra būtina taikos sąlyga, kaip ir tai, kas krikščioniškos minties tradicijoje vadinama tvarka. Tikra taika nėra tiesiog karo nebuvimas, paliaubų stovis, viena kitos bijančių jėgų pusiausvyra, bet teisingumo, pasitikėjimo, bendradarbiavimo, draugiškumo ir, galiausiai, meilės pasekmė. Teisingumas reikalauja nepažeidinėti kitų teisių, duoti kitam, kas jam priklauso, o meilė pastūmėja žengti toliau – jausti kito poreikius kaip savo paties. „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum“, – rašė Konfucijus. „Mylėk artimą, kaip save patį“, – sakė Jėzus, kurį krikščionys laiko savo dieviškuoju Mokytoju. Taika yra teisingumo ir meilės dukra, pažymėjo Paulius VI.
Vargu ar santarvė Korėjos pusiasalyje yra pasiekiama be susitaikinimo proceso, kuris atveria naujas galimybes, padeda pagrindus naujiems santykiams. Žinoma, abi pusės turi to norėti.
„Tikra ir tverianti taika, visuomenės audinyje įsitvirtinusi taika negali būti pasiekta priemonėmis, kurios prieštarauja pačiai jos esmei ar paprasčiausiai žodžių jėga. Tikra taika bręsta žmonių širdyse ir sąžinėse“, – sakė kardinolas P. Parolin. (RK / Vatican News)
