Kardinolas L. Sako: stiprybė – ne kerštas, o atleidimas

Kardinolas prisipažino, kad, nors jis žinojo apie Šventojo Tėvo troškimą  aplankyti Iraką, nesitikėjo, kad popiežius atvyks dabartiniu metu, kai dėl pandemijos viskas labai nestabilu ir neapibrėžta. Popiežiaus ryžtas nustebino. Jo apsilankymas visus labai pradžiugino, paliko gilių įspūdžių visiems – ir krikščionims, ir musulmonams. Irakas jo vizito metu buvo tarsi mažas rojus po tiek daug metų trukusio pragaro.

Kardinolas L. Sako įsitikinęs, kad taikią Irako ateitį ir visuomenės pažangą gali užtikrinti tik pasaulietinės valstybės santvarkos įtvirtinimas. Valstybės valdymo forma turi būti sekuliari, paremta pilietybe, o ne religine tapatybe. Be religijos ir valstybės atskyrimo Artimųjų Rytų šalys neturės ateities. Pilietybė ir religinė tapatybė yra du skirtingi dalykai. Sekuliarioje valstybėje žmogus gali būti musulmonas ar krikščionis, gali eiti į mečetę ar bažnyčią, pasninkauti ir tvarkyti savo gyvenimą pagal savo įsitikinimus, o valstybė neturi teisės nei versti, nei neleisti to daryti. Valstybė negali bausti, jei žmogus pasirenka tą ar kitą religiją. Pasak kardinolo, Irakas yra pasirengęs būti pasaulietine valstybe, o jaunimas eina demonstruoti į gatves, reikalaudamas tokios tėvynės ir lygybės joje.

Dabartinė padėtis šalyje dar toli gražu ne tokia, kokios kardinolas linki Irakui. Turi pasikeisti vis dar vyraujantis genčių ir klanų interesų mentalitetas. Reikia suprasti, kad stipresnis yra tas, kuris moka atleisti, o ne tas, kuris sugeba tik atkeršyti. Turime atleisti ir susitaikyti dėl bendro gėrio, kaip tai padarė Nelsonas Mandela Pietų Afrikoje. Jei norime pažangos, sakė kardinolas, mums reikalinga nauja atvira kultūra, gerbianti įvairovę. Dėl to buvo labai svarbus popiežiaus raginimas ugdyti žmogiškąją ir dvasinę brolystę, gerbti pliuralizmą ir bendradarbiauti siekiant geresnio ir taikesnio pasaulio.

Ar įmanoma sukurti darnius musulmonų ir krikščionių santykius, pagydyti fundamentalizmo paliktas žaizdas? Pasak kardinolo, būti atviriems ir skatinti kitų atvirumą – tai vienas esminių krikščioniškojo pašaukimo bruožų. Kaip krikščionių ganytojas aš sakau, kad Bažnyčia turi pareigą aiškiai išreikšti savo tikėjimą, kalbėjo Babilonijos chaldėjų patriarchas. Tačiau kartu esu įsitikinęs ir dialogo bei savitarpio pagarbos svarba. Vienybė nereiškia vienodumo. Popiežius Irake ne kartą kalbėjo apie brolystę ir pliuralizmą. Jo žodžiai, plaukę iš atviros širdies, padarė žmonėms nepaprastą įspūdį. Mes, krikščionys, tikime atleidimo galia ir žinome, kad atleidimas ir susitaikinimas yra esminės darnaus politinio sambūvio sąlygos. (JM / Vatican News)