„Nešaukite, prašau nešaukite, jie nekalti civiliai!“
Katalikiškoje ir kitoje žiniasklaidoje plačiai pasklido iškalbingos nuotraukos: sesuo Ann Rose, stovinti arba klūpanti kelio viduryje, išskėtusi rankas. Prieš ją – grėsminga eilė policininkų, su šalmais, skydais, lazdomis ir ginklais. Tačiau nuotrauka negalėjo perteikti to, kas buvo už jos: klinikos, kuri priglaudė protestuotojų, daugiausia jaunų, grupę ir tvarstė keletą sužeistųjų.
Tą paskutinį vasario sekmadienį sesuo Ann Rose neketino atlikti jokių didvyriškų poelgių. Bažnyčiai priklausanti klinika, kurioje dirbo ir sesuo Ann Rose, tądien turėjo poilsio dieną. Tačiau, atsižvelgusi į situaciją, sesuo Ann Rose ir kiti klinikos darbuotojai nusprendė budėti – dėl sumaišties daug kitų ligoninių buvo uždarytos ir sunegalavę žmonės, ypač neturtingi, neturėjo kur kreiptis. Viskas įvyko greitai: atbėgo jaunuolių grupė, paskui juos – policijos ir kariuomenės pajėgos, kurios negailėjo lazdų tiems, kuriuos sučiupdavo. Mieste girdėjosi šūvių tratėjimas. Dalis jaunuolių paspruko, dalis prisiglaudė klinikoje. Būtent šią akimirką tarp jų ir tarp karių bei policininkų įsiterpė sesuo Ann Rose.
Prisimindama šias akimirkas ji neslėpė, kad bijojo, kad buvo šoko būsenos, kad ir pati norėjo sprukti. „Tačiau man labai pagailo žmonių ir nusprendžiau likti ir, jei reikės, mirti“, – sakė vienuolė, kurios liudijimas perteiktas krikščioniško Azijos Veritas radijo interneto svetainėje.
„Tie žmonės nekalti, jie tenori taikiai protestuoti!“ – suriko vienuolė policininkams. – „Nežalokite jų! Visi esame piliečiai, broliai ir seserys. Jei reikia, nužudykite mane, o kitus paleiskite.“
Vienas karininkas užtikrino, kad žuvusiųjų nebus, tačiau vienuolė vis tiek atsisakė pasitraukti iš kelio, nes jau buvo žuvusių ir sužalotų visam likusiam gyvenimui. Kariai ir policininkai atsitraukė, vėl sugrįžo, grasino seseriai Rose, kuri atkakliai neužleido savo pozicijų, tada atsitraukė galutinai. Pasak vienuolės, ji pati buvo nustebinta tokio savo poelgio. „Dėkoju Dievui, kad turėjau stiprybės stoti prieš karius ir policininkus“, – sakė ji.
Azijos Veritas radijo interneto svetainėje taip pat pasakojama, kad Myitkyina miesto, esančio Kachino valstijoje, vienuoliai ir kunigai patys nusprendė prisidėti prie taikių manifestacijų, ypač po to, kai kovo 8 dieną Šv. Kolumbano katedros prieigose buvo nušauti du jaunuoliai. Pasak jų, jie tikisi, kad jų buvimas gatvėje sumažins smurtą.
„Mes prašome nežudyti. Dėl to mes kreipiamės į kariuomenę. Mes bijome, kad žus daugiau jaunų protestuotojų“, – sakome Myitkyina vienuolių ir kunigų kovo 9 dienos pareiškime. Tarp jų – vyskupas emeritas Francis Daw Tang.
„Tik kalbėjimasis, derybos gali atnešti tikrą taiką ir teisingumą. Jei naudosime smurto priemones, konfliktas niekada nesibaigs. Aš tai žinau, nes gimiau šioje žemėje. Nuo pat ankstyvos vaikystės mačiau nepabaigiamas kovas, žmonių kančias ir mirtį. Nebenoriu daugiau matyti tokio pobūdžio skausmo ir kančios. Aš jau atsistatydinęs, tačiau meilė niekada neatsistatydina. Šiuo sunkiu mūsų kraštui metu mes, krikščionys, turime padėti taikai, gailestingumui, atleidimui “, – sakė vyskupas emeritas, kviesdamas visas konflikto puses sėsti prie vieno stalo. „Mes skelbiame ir liudijime evangelinę neprievartą. Mūsų misija yra kalbėti apie Kristaus meilę ir ja gyventi, taip pat ir priešų atžvilgiu“, – pridūrė sesuo Ann Rose, cituojama tame pat pranešime.
Katalikiška žinių agentūra Fides pasakoja apie panašią į jos situaciją, susiklosčiusią kovo 9 dieną greta Loikawo miesto, Mianmaro Kayaho valstijos sostinės, Kristaus Karaliaus katalikų katedros. Šalia jos susibūrė didelė jaunų protestuotojų grupė, o policijos ir karių pajėgos rengėsi frontalinei atakai, kuri galėjo baigtis ir gyvybių praradimu. Tuo metu tarp jų įsiterpė t. Celsas Ba Shwe, einantis vyskupijos administratoriaus pareigas, kol bus paskirtas naujas vyskupas, bei vienas protestantų pastorius. Jie prašė duoti laiko miniai išsiskirstyti ir nenaudoti smurto. Tą kartą kariai apsiribojo keliais šūviais į orą, garso granatomis, tačiau tiesioginio susirėmimo nebuvo. „Nenorime, kad kraujas sudrėkintų mūsų žemę. Kiekviena gyvybė yra vertinga. Tai norime pasakyti savo veiksmais, kurie remiasi vien tikėjimu“, – Fides sakė t. Celsas. (RK / Vatican News)
