Humoras – ar tai krikščioniška vertybė?
Kaskart, kai mintyse atsigręžiu į Dievą, atrodo, lyg tai nutiktų pirmą kartą. Nežinau, ar taip nutinka tik man, ar ir kitiems. Jei nesusikaupiu, aš instinktyviai galvoju apie savo reikalus ir planuoju, kaip man geriau. Man atrodo, kad yra tam tikra traukos jėga, verčianti mane galvoti vienam, be Dievo. Kai susivokiu, pakeičiu kryptį ir gyvenimas man nusišypso, atsiduodu Dievo valiai, matau, kad visi įvykiai, net ir prieštaravimai ar skausmai, yra priežastis mylėti, tikėti, viltis. Viskas yra džiaugsmas, kaip atskleidžia kai kurie neapolietiški bruožai… Kuo čia dėti neapolietiški bruožai? Tuo, kad, be tipinių vietos netobulumų, neapoliečiai ar daugelis jų pavyzdiniu būdu praktikuoja kai kurias krikščioniškas vertybes. Visų pirma – dėmesys kitiems. Tau liūdna? Ir jie dalijasi tavo liūdesiu įvardydami priežastis ir mėgindami padėti tau įžvelgti teigiamą pusę. Tau linksma? Ir jie tuoj pat prisiderina. Gyvenimą ne gyvena, bet mėgaujasi juo: net priešingybės nuimamos nuo svarstyklių, kad atsiskleistų konstruktyvus aspektas. Draugystė laikoma pačiu gražiausiu dalyku gyvenime, o humoras pripildo beveik kiekvieną situaciją.
Gerai pagalvojus, humoras – tai krikščioniška vertybė, nes nepripažįsta absoliučių vertybių, tačiau parodo situacijų ir dalykų ribas, šypsosi joms, iš jų juokiasi. Humoras – tai būdas kontempliuoti tikrovę. Tikintis žmogus negali būti fanatikas, nes žino, jog visa yra sukurta, visa yra kūriniai, turintys ribas, ir kad tos ribos kalba apie Dievo didybę. Tik apie Dievą negalima juokauti, ne dėl to, kad tai nuodėmė, bet dėl to, kad Jis beribis – absoliutus Gėris, Tėvas, ne abstraktus darinys, tačiau asmuo, kuris išlaiko su manimi asmeninį santykį: kas begali būti geriau...
Tiesioginis ryšys su Dievu man suteikia ramybę, gilumą, galėjimą juoktis net ir sunkiai pakeliamų kančių akivaizdoje, ypač jei kenčia artimieji. Dievo Motina, atsidavusi Dievo valiai, kenčia matydama savo Sūnų kenčiantį, tai didžiausia kančia, net jei ją guodžia tikėjimas, viltis ir meilė. Kai aš tiesiogiai kreipiuosi į Dievą, su šypsena žengiu per slėnį, kuris, objektyviai žvelgiant, yra ašarų slėnis, ašarų, kurios vis dėlto suteka į Rojų. (DŽ / Aleteia)
