Vatican News
Viena iš Beiruto bažnyčių Viena iš Beiruto bažnyčių  (AFP or licensors)

Beiruto maronitų katedros klebonas: svarbiausia – žmonės

Daug žmonių pastarosiomis dienomis gyvai papasakojo apie milžinišką sprogimą Beiruto jūros uoste, įvykusį vėlyvą rugpjūčio 4 d. popietę, nušlavusį artimiausią infrastruktūrą ir smarkiai apgadinusį šimtus namų aplinkiniuose kvartaluose. Vienas iš tokių liudininkų – Beiruto maronitų katedros klebonas t. Jad Chlouk. „Mums, Bažnyčiai, šiuo metu svarbiausia būti su tikinčiaisiais, kurie prarado namus, kurie nieko nebeturi“, – sakė jis.

Rugpjūčio 8 dienos ryto duomenimis sprogimas, susijęs su beveik trimis tūkstančiais tonų trąšų, nusinešė 154 žmonių gyvybes ir sužeidė apie 5000 kitų asmenų. Deja, aukų skaičius turbūt augs, mat apie šešias dešimtis žmonių yra dingę be žinios, jie galimai užversti nuolaužomis, o apie 120 sužeistųjų yra itin sunkios būklės.

Tarp žuvusiųjų – vienas Beiruto maronitų katedros darbuotojas. Pasak  t. Jado Chlouko, katedra stovi už maždaug 600 metrų nuo sprogimo epicentro. Sprogimo banga nuplėšė didelę stogo dalį, išmušė visus langus, išplėšė visas duris. Katedroje buvo žmonių – keturi kunigai. Jie atsipirko mažesniais įdrėskimais, įpjovimais ar sumušimais, kai buvo parversti  sprogimo bangos ir apipilti dūžtančių langų ir apdailos detalių skeveldromis. Deja, vienas žmogus buvo sužalotas mirtinai. Sprogimo banga pasiekė ir Beiruto maronitų arkivyskupijos būstinę. Skeveldros ir duženos sužeidė arkivyskupą ir kitus žmones, buvusius pastate, laimei, aukų nėra. Pirmoji mintis, pasak Beiruto katedros  klebono, jog įvykdytas pasikėsinimas, mat kiek anksčiau jie buvo perspėti apie galimą islamo džihadistų išpuolį, prie katedros patruliavo kariuomenės vyrai.

„Mums, Bažnyčiai, šiuo metu svarbiausia būti su tikinčiaisiais, kurie prarado namus, kurie nieko nebeturi. Visų pirma svarstome ne apie maldos vietų atstatymą, o apie gatvėje atsidūrusius žmones, kurie nebeturi kur grįžti ir nežino, kur eiti pavalgyti. Sukūrėme komitetą krizei valdyti“, – pasakojo t. Jad Chlouk. Galima pridurti, kad jau kitą dieną po sprogimo Beiruto maronitų apeigų katalikų arkivyskupija pranešė, kad atvers visų likusių sveikų institucijų – mokyklų, parapijų centrų – duris žmonėms, kurie neteko namų. Anot kunigo, daug šeimų taip pat atvėrė savo būstų duris, patiesė guolius tiems, kurie jų nebeturi. Į Beirutą atvyko daug jaunų krikščionių vaikinų ir vyrų, kurie padeda ieškoti nuolaužomis užverstųjų.

„Didysis iššūkis yra likti šioje šalyje ir liudyti Kristų, nepaisant visko. Nepaisant ekonominės krizės, nepaisant pandemijos ir karų. Visa mūsų istorija yra tokia, nuo pat pradžių. Kas keliolika metų mums suduodamas didelis smūgis, tačiau turime išlikti tvirto tikėjimo. (...) Libanas yra kultūrų ir religijų sankryža, čia visada bus įtampų. Todėl turime nenuleisti akių nuo Nukryžiuotojo ir Jį liudyti nepaisant nieko“, – pridūrė maronitas kunigas.

Įvairios žinių agentūros pranešė, kad Jungtinių Tautų organizacija svarstys, jei Libano valdžia paprašys, apie tarptautinį tyrimą. Jau žinoma, kad sprogusios trąšos buvo iškrautos 2013 metais iš vieno seno ir sugedusio moldavų laivo, jas gabenusio iš Gruzijos į Mozambiką, liko be šeimininko ir buvo aplaidžiai sandėliuotos Beiruto jūrų uoste. Taip pat buvo žinoma apie jų keliamą pavojų: pasak Libano spaudos, įvairūs pareigūnai bent dešimt kartų pateikė ataskaitas apie gresiantį sprogimą, tačiau galiausiai viskas likdavo kaip buvę. Daug kas pareikalavo ištirti sprogimo priežastis. (RK / Vatican News)

2020 rugpjūčio 08, 14:21