Adolfas Pérezas Esquivelis Adolfas Pérezas Esquivelis 

Nobelio premijos laureatas: reikia naujos vystymosi paradigmos

„Baigiasi viena žmonijos epocha. Todėl reikia permąstyti, kokiais keliais reikėtų keliauti ir atsižvelgti į tai, ką pandemija paliks už savęs. Reikia žinoti, ką darysime „dieną po to“, ir pradėti kurti naujas žmogiško vystymosi paradigmas“, – sako Adolfas Pérezas Esquivelis. Nobelio taikos premijos laureato iš Argentinos interviu buvo paskelbtas Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“.

Pokalbyje jis apžvelgė platų temų spektrą. Jis apgailestavo, jog pandemija skaudžiausiai smogia beturčių sluoksniams, vargšams be vardų. Jis taip pat priminė nuolatinį Amazonijos genčių skundą: miškas, jų natūrali gyvenimo aplinka, sudeginamas, sunaikinama fauna ir visa bioįvairovė tam, kad atsirastų naujos teritorijos žemvaldžiams. Pastarieji nevengia samdyti ginkluotų gaujų, kurios išveja indėnus iš jų namų, pasmerkia jų gentis badauti ir išnykti. „Niekas neišsigelbsti pats“: reikia, kad šie popiežiaus Pranciškaus žodžiai pasiektų galingųjų širdis.

„Mums reikia teisinės valstybės ir solidarumo kultūros“, – tvirtina Nobelio taikos premijos laureatas, kuris, nepaisant garbaus amžiaus, aktyviai veikia „socialinio kontrakto“ atnaujinimo lauke, skiria dėmesį sveikatos, švietimo, taikos ir aplinkos apsaugos temoms.

Anot Adolfo Pérezo Esquivelio, jis pritaria popiežiaus Pranciškaus enciklikai „Laudato si’“ ir remia  kvietimą skubiai subalansuoti Motinos Žemės ir žmonių vystymosi poreikius. Nesame gamtos valdovai, esame jos dalis, turime gerbti gamtą, nes tokiu būdu pasirūpinsime ir žmonijos gėriu. Atėjo laikas teisiškai persekioti didelius nusikaltimus prieš gamtą taip, kaip yra persekiojami nusikaltimai prieš žmoniją. Kitaip rizikuojame prarasti Motinos Žemės dovanas.  

„Individualistinėse ir vartotojiškose visuomenėse, tirštai apgyvendintuose megapoliuose, varginamuose struktūrinių problemų tarp turtingųjų ir atskirtųjų, yra būtina didinti solidarumo kultūrą ir gėrybių paskirstymą labiausiai stokojantiems. Nereikia užmiršti, kad artimo problema yra visų problema“, – sakė Nobelio premijos laureatas. Kalbėdamas apie karantino ir izoliacijos laiką, jis įžvelgė ir teigiamų aspektų: tai laikas, kai daugelis galėjo pagalvoti apie save, apie savo kūno ir dvasios sveikatą, medituoti, melstis, pagalvoti apie kryptį, kuria reikėtų judėti asmeniškai ir visai žmonijai. Daug dalykų, kurie iki šiol atrodė savaime suprantami, turės pasikeisti ar jau keičiasi: švietimas, santykiai tarp žmonių, tautų ir su aplinka. Neplanuotas karantinas buvo tarsi stabdžio primynimas mūsų skubančiose visuomenėse, kuris parodė poreikį pajusti natūralią laiko tėkmę, atsigręžti į šeimą, užmegzti naujus ir kitokius socialinius, politinius, dvasinius ryšius, orientuotus į solidarumą ir viltį.

Pasak Adolfo Pérezo Esquivelio, gyvenime mums reikia maldos. „Todėl šaukiuosi mūsų Tėvo, kad duotų stiprybės dvasiai. Tarp kitų mano maldų yra ta, kurią tardavo šv. Pranciškus: „Viešpatie, padaryk mane taikos įrankiu“ ir toji, kurią kalba palaimintojo Karolio de Foucauld brolija: „Mano Tėve, patikiu save į tavo rankas““, – pridūrė jis. Pasak jo, jis žvelgia viltingai į ateitį ir tiki, kad vėl gali pasirodyti tos požeminės upės, kurios išnirdavo tautų istorijoje, viską atgaivindavo ir sustiprindavo, viską išjudindavo pakelyje. Ypač jis viliasi to  iš jaunuolių, merginų ir vaikinų, kurie turi pradėti patys kurti savo istoriją ir kuriems popiežius Pranciškus metė iššūkį – „hagan lìo“ („leiskite išgirsti jūsų balsą!“) . (RK / Vatican News)

2020 birželio 11, 08:02