Visas tavo gyvenimas kuprinėje
Ines Schaberger – Asyžius
Štai piligrimai stovi priešais įspūdingąją Šv. Pranciškaus baziliką Asyžiuje, įveikę kelią nuo Austrijos iki Italijos per 53 dienas. 1300 km pėsčiomis, dar 300 km traukiniu, autobusu. Pasiekę kelionės tikslą, jie nieko nepajuto. Inesa pasakoja, kad taip, buvo smagu atvykti, tačiau lauktas palengvėjimas neatėjo. Šiek tiek sutrikę tą sekmadienio rytą jie žvalgėsi į praeivius, kurie fotografavosi priešais bažnyčią. Ir tada jie suvokė, kad tikrasis jų tikslas buvo pats keliavimas.
Piligrimystė prasidėjo prie namų durų
Viskas prasidėjo prieš du mėnesius. Inesa ir jos širdies draugas buvo ką tik baigę universitetą, tad nutarė, jog tai pats tinkamiausias metas skirti laiko gamtai ir sportui, nes iki tol jie buvo paskendę knygose ištisas savaites, atsidėję rašė savo baigiamuosius darbus. Taip pat norėjo geriau pažinti save ir vienas kitą. Taip priešais Inesos namų duris prasidėjo jų piligrimystė. Papusryčiavę perėjo jos gimtąjį kaimą, ėjo ir ėjo, negalėjo sustoti. Jų kelionė sujungė jau žinomus piligrimų takus: Šv. Jokūbo kelią, Via Francigena kelią, Šv. Antano kelią ir Asyžiaus kelią.
Žingsnis po žingsnio
Vietoje to, kad įprastų lėtai žingsniuoti su kuprinių našta ant pečių, jau pirmąją dieną keliauninkai įveikė 28 km rugpjūčio viduryje – kepinant vidurdienio saulei, be apsaugos priemonių nuo saulės, be kepurių. Vakare – galvos skausmas, pykinimas, raumenų skausmas, pūslės ant kojų. Kitą dieną nuėjo vos 15 km.
Bėgant dienoms keliauninkams viskas sekėsi lengviau, kūnai tapo atsparesni, ėmė priprasti prie sunkumų. Piligrimai suprato, kad, jei kasdien įveiki nors mažą atkarpą, net ir stabtelėdamas, net jei judi lėtai, anksčiau ar vėliau pasieksi tikslą.
Vienuolynų ir piligrimų namų svečiai
Kelyje į Asyžių, daug vienuolynų jiems atvėrė duris, taip jie pažino įvairias kongregacijas. Kai kur buvo sunku rasti vietą nakvynei, nes vietomis jie nutoldavo nuo įprastinio piligrimų kelio. Dažnai miegodavo palapinėje, kartą – ir po atviru dangumi, nes niekas jų neįsileido.
Ryte susipakuoji savo maišą ir nežinai, kur vakare jį išpakuosi: ši išties varginanti patirtis juos labai palietė. Tačiau per paskutinius 250 km tokių problemų nekilo, nes rado daug nakvynių namų, viešbutėlių.
Ypatingi susitikimai su italų močiutėmis
„Ar per piligrimystę susitiko Dievą?“ – šį klausimą uždavė jos vaikinas. Štai kaip Inesa į jį atsakytų šiandien: „Taip, Kūrinijoje, kuri palieka tave be žado, ir per daugelį žmonių, kurie mus svetingai priėmė – kaip, pavyzdžiui, ponia Chiara“.
Tą dieną keliauninkai perėjo per tamsų slėnį, nežinojo, kur miegos. Ir štai prieš juos kelyje pasirodo vyresnė moteris, važiuojanti dviračiu. Keliauninkai paprašo leidimo pasistatyti jos žemėje palapinę, paaiškindami, kad kaip piligrimai eina į Asyžių, ir kad viską, ko jiems reikia, turi su savimi.
Iš pradžių ponia Chiara elgėsi atsargiai, raktą nešiojosi su savimi, sakydama, kad aplink vaikšto daug keistų žmonių. Inesa nesuprato, ar jie atrodė „keisti“ poniai Chiarai, tačiau pamačiusi jų pastangas išsikepti duonos, ji jiems atnešė sumuštinių, pomidorų iš savo daržo, alyvuogių aliejaus ir litrą pieno – pusryčiams.
Pasibaigus piligrimystei, prasideda tikroji piligrimystė
Inesa sako, jog ėjimas juos pakeitė, labai suvienijo. Leido pažinti savo ribas, tačiau ir padėjo augti. Leido iš arčiau susipažinti su Austrijos ir Italijos Bažnyčia. Bekeliaudami piligrimai rinko antspaudus tose vietose, kur lankėsi, dabar jų turi įvairių – su Šv. Jokūbo atvaizdu ir kitokių ypatingų. Piligrimystės pabaiga atneša tam tikrą melancholiją, nors tikroji piligrimystė tęsiasi, tik be antspaudų, sako Inesa.
