Janeth Zurita baigianti profesinio ugdymo mokyklą. Nustojusi prekiauti narkotikais, dabar ruošiasi užsidirbti gyvendama oriai. Janeth Zurita baigianti profesinio ugdymo mokyklą. Nustojusi prekiauti narkotikais, dabar ruošiasi užsidirbti gyvendama oriai.  Istorijos

„Su Dievo pagalba atgavau laisvę ir sūnų“

Janeth Zurita, čilietė, kalbėjusi su popiežiumi Santjago kalėjime 2018 m., ištrūksta iš skurdo ir socialinio atmetimo rato, nors tai neapsiėjo be kentėjimų, skausmo ir didelių pastangų. Dabar eina dešimtieji iš penkiolikos skirtų bausmės metų už prekybą narkotikais, tačiau ji žvelgia su viltimi į likimą, kurį jai pavyko pakeisti, pažinusi Dievą ten, kur mažiausiai tikėjosi jį sutikti. Jos atsivertimo ir reabilitacijos kelyje buvo nepamainomas vienuolės palydėjimas.

Felipe Herrera-Espaliat – Vatican News

„Jei nebūčiau atsidūrusi kalėjime, niekad nebūčiau sugebėjusi studijuoti“. Janeth Zuritos ištarti žodžiai paradoksalūs, nes Čilėje laisvės atėmimas labiau įstumia į socialinę atskirtį nei padeda reintegruotis. Tačiau šios 37 m. moters atvejis kitoks – ji kali beveik dešimt metų ir jau trečius metus mokosi kosmetologės profesijos. Nepaisant prognozių ir tendencijų, ji laužo neteisingumo, skurdo, nusikalstamumo ratą savo pastangomis ir, kaip ji pati liudija, su aiškia Dievo pagalba.

Nors beveik pusė bausmę Čilėje atliekančių moterų vėl patenka į kalėjimą dėl galimybių stokos, verčiančios jas pakartoti nusikaltimą, „Zurita“, kaip ją visi vadina, išlieka tvirta savo reabilitacijos kelyje. Jos gyvenimas sunkus, pažymėtas materialinių nepriteklių, nulemtas socialinės aplinkos, tačiau ji neleido kartėliui įsišaknyti širdyje. Priešingai, tai žmogus, trykštantis gyvenimo energija kaskart, kai ji liudija eidama toliau, tikinti ir pilna optimizmo. Tą matė popiežius Pranciškus ir tūkstančiai žmonių, kurie stebėjo istorinį popiežiaus vizitą moterų kalėjime 2018 m. sausio 16 d. Janeth sakė kalbą popiežiaus akivaizdoje, atstovaudama visoms kalinėms.    

Nuo tos akimirkos niekas nebesulaikys Zuritos. Ji pasiryžusi išeiti iš kalėjimo aukštai pakelta galva, įgijusi profesiją, išgydžiusi santykius su vaiku, kurį turėjo palikti, kai tapo narkotikų prekybos auka.

Sužeista nuo pat lopšio

Janeth buvo dar visai maža, kai jos tėvas aštuntajame dešimtmetyje pateko į kalėjimą už apiplėšimą. „Dažnai eidavau į kalėjimą jo lankyti“, – pasakoja moteris, gimusi viename skurdžiausių Čilės sostinės kvartalų. Vyriausia iš keturių vaikų, ji užaugo prižiūrima senelių, o jos mama dirbo gatvės pardavėja Santjago centre. Tai buvo ne tik nepastovus, bet ir pavojingas darbas – nelegalus, tad reikėjo  nuolat slapstytis nuo policijos, o jei policija ją sulaikydavo, nubausdavo ir konfiskuodavo visas prekes. Tai nutiko ne kartą, kaip ir tą liūdną vakarą prieš Naujuosius metus, kurį Janeth atsimena ypatingai skausmingai – kai mama negrįžo namo jos apkabinti, nes buvo areštuota.

Nepaisant sunkumų, Janeth pavyko baigti pradinę mokyklą tuo metu, kai jos tėvas baiginėjo 18 metų įkalinimo bausmę. Akivaizdu, kad po to jai nebuvo jokių horizontų. „Kaip mums galėjo pasisekti, jei neturėjome pinigų net mokyklai?“, – paaiškina, pridurdama, kad ir šiandien toks likimas laukia tūkstančių jaunų čiliečių, kurie neturi galimybės pagerinti savo situacijos. Vis dėlto po tėvo grįžimo namo palengvėjo, tai buvo ir finansinė parama šeimai, net jei ir trumpam. Kai Janeth buvo 22 metai, jos tėvas buvo nužudytas, tai atnešė ne tik skausmą, bet ir naujus išbandymus, nesaugumą.

„Norėjau, kad mažesnieji broliai nepajustų nepriteklių, kad turėtų viską, kad galėtų stoti į universitetą, galėtų siekti karjeros“, – sako Janeth, apibūdindama kelią, atvedusį ją iki pažinties su nusikalstamu pasauliu. Ji žino, kad jos geri norai nepateisina pasirinkto klaidingo kelio: prekybos narkotikais.

Toks nusikaltimas yra dažniausia kalinčių čiliečių moterų bausmės priežastis. „Žinoma, tai prasčiausias kelias išeiti iš skurdo, deja, daug kas galvoja, kad pajėgs – ir suklysta. Aš suklydau“, – pripažįsta Janeth.

Ji niekada nepardavinėjo narkotikų gatvėje, tad neturėjo tiesioginių kontaktų su pirkėjais, dar mažiau jų buvo su vartotojais. Ji penketą metų koordinavo narkotikų platintojų tinklą, kol 2010 m. buvo suimta ir nuteista 15 metų kalėti. Taip prasidėjo sunkiausias ir tamsiausias jos gyvenimo periodas, tačiau kartu jis atnešė tokius iššūkius, kurie gali pakeisti jos likimą.

Jai buvo 27-eri, o jos sūnui dar nebuvo suėję nė dveji metai. Išsiskyrimas su juo, nors patikėtu jos motinos globai, buvo didžiausias skausmas ir nerimas, kuriuos jauna moteris nešėsi į kalėjimo kamerą. Tai smūgis, padėjęs jai suvokti tai, ką po metų sakė popiežiui: „Vaikai kenčia labiausiai, kai yra atskiriami nuo motinos, kai su jais nebėra moters, kuri budi, rūpinasi jais ir jų svajonėmis, kuri suteikia jiems meilę. Nes motinos niekas negali pakeisti.“

Šią nuotrauką Janeth padarė vieną sielvartingą naktį savo kalėjimo celėje. 2010-ųjų gruodis, buvo praėję vos keli mėnesiai po jos nuteisimo
Šią nuotrauką Janeth padarė vieną sielvartingą naktį savo kalėjimo celėje. 2010-ųjų gruodis, buvo praėję vos keli mėnesiai po jos nuteisimo

Žalos suvokimas ir atsivertimas

Janeth prisipažįsta, kad pirmieji treji metai kalėjime buvo labai pasyvūs, nes ji nesutiko dirbti net mokamų darbų, kurie buvo siūlomi struktūros viduje. Jai pakako finansinės paramos, gaunamos iš išorės, ji net samdė kitas kalines, kad išplautų jos kamerą. Net to ji nenorėjo daryti.

Taip jai pavyko pabėgti nuo darbo, bet ne nuo sunkios tikrovės žmonių, kurie leido su ja nuobodžias įkalinimo dienas. Tik atsidūrusi už grotų, ji pirmą kartą pažino istorijas, veidus ir skausmą tų, kurie tapo narkotikų aukomis. Daugelis iš 600 jos likimo draugių sugebėdavo net ir kalėjime gauti narkotinių medžiagų. Iki tol ji nesuvokė, kokią fizinę, psichologinę ir moralinę žalą patyrė tie, kurie buvo jos  klientai narkotikų kontrabandos pasaulyje.

„Mačiau, kaip narkotikai jas naikina, kai jos leisdavo bemieges naktis, dienas be maisto, prarasdamos svorį. Tuo metu kažkas spragtelėjo ir aš pamačiau, kokią žalą sukelia prekyba narkotikais, tariau sau, kad nebegaliu taip tęsti. Manau, kad baimė, jog mano sūnus gali įklimpti į narkotikus, man padėjo nusileisti ant žemės“, – sako Janeth.

Jai tapo įpročiu būti su moterimis, kenčiančiomis nuo narkotikų kalėjime.  Kartais tenka jas laikyti, kai dėl abstinencijos ištinka nerimo priepuolis, kai jos susižeidžia ar bando nusižudyti. Tai tarsi būdas atitaisyti padarytą žalą ir užjausti kenčiančias, su kuriomis dalinosi bendru likimu. Janeth pabrėžia, kad tomis akimirkomis visad stengėsi būti kartu, palaikyti, kad nenusižudytų ir nesužeistų kitų, guosdama jas, bandydama suteikti viltį ateičiai, aiškindama, kad taip neteisinga, kad tai ne gyvenimas.

Aplinka ir pesimistinės nuotaikos Zuritai kelia vis didesnį tuštumos jausmą, kol ji ima klausti, kodėl Dievas supyko ant jos, taip nubausdamas. Ieškodama atsakymų, apie savo dvasinę būseną kalbasi su evangelinių bendruomenių nariais, kurie lankosi kalėjime, nes tai tas pats tikėjimas, kurį ji išpažino namuose. Tačiau to, ko ieško, neranda.

Tik kai viena draugė ją pakviečia į sekmadienio Mišias, beklausydama Dievo Žodžio asmeniškai susitinka Viešpatį.

„Per Mišias negalėjau nustoti verkusi, nors stengiausi, kad niekas nematytų manęs verkiančios, – kalėjime visi užsideda šarvus, kad atrodytų stiprūs. Vis tik aš verkiau, man palengvėjo ir viduje pajutau Dievą. Taip pradėjau eiti į Mišias kiekvieną sekmadienį“, – sako Janeth, pasakodama apie Nelly Leon, daug prisidėjusią prie šios naujos tikėjimo patirties.

Sesuo Nelly, arba „Motinėlė“, kaip ją vadina Janeth, tai Gerojo Ganytojo kongregacijos sesuo, pašventusi savo gyvenimą, kad padėtų atrasti naujus horizontus kalinčioms moterims ar toms, kurios, atlikę bausmę, turi integruotis į visuomenę. Būtent sesuo Nelly pasiūlė Zuritai pirmą apmokamą darbą kalėjime: tvarkyti koplyčią. Ši erdvė, kurioje vyksta liturgija ir bendruomenės susitikimai, kur renkasi virš 250 žmonių, turėjo būti nepriekaištingai švari.

Jos kruopštus darbas ne tik pelno jai sesers pasitikėjimą, bet ir draugystę. S. Nelly visad palaiko Janeth sunkiais momentais. Janeth jausmingai kalba apie šią tikrąją motiną, kuri rūpinosi ja ir kitomis kalinėmis. Tai ta pati vienuolė, kuri popiežiui Pranciškui sakė, jog „skurdas Čilėje yra įkalintas“, sutelkdama į vieną žinomą frazę istorijas tūkstančių žmonių,  kurie atsidūrė kalėjime vien dėl to, kad jų gyvenimas, sužeistas socialinio atmetimo, nepaliko jiems kitos išeities.

Sesuo Nelly León, centro "Mujer, levantate" įkūrėja, lydėjo Janeth ir šimtus kitų moterų jų socialinės integracijos kelyje.
Sesuo Nelly León, centro "Mujer, levantate" įkūrėja, lydėjo Janeth ir šimtus kitų moterų jų socialinės integracijos kelyje.

„Kelkis, moterie“

Kadangi Janeth pasižymėjo geru elgesiu, buvo pastebimas akivaizdus jos progresas brandinant atsakomybę, siekis tobulėti, prieš trejus metus ji buvo perkelta į pusiau atvirą bausmės atlikimo įstaigą. Taip ji atvyko į „Talita Kum“ centrą, kur gyvena su kitomis 50 tokių kaip ji moterų, dirbančių ir besirengiančių integruotis į visuomenę. Šis įkalinimo režimas leidžia joms kasdien išeiti ir net kartais nakvoti savo šeimoje.

Zurita ne tik dirbo valytoja, bet ėmė mokytis profesijos. Ji tikisi per 2020 m. pabaigti studijas, kurios ateityje jai leis dirbti kosmetologe, manikiūrininke, kirpėja ar masažiste. „Jaučiu, kad Dievas suplanavo man šias studijas. Į mano gyvenimą pasiuntė angelus ir atidarė duris“, – džiaugiasi Janeth, skaičiuodama, kiek įdėjo pastangų, kad jai pavyktų susimokėti už studijas. Didžiąją dalį lėšų sumokėjo fondas „Mujer, levántate“ (Kelkis, moterie), sesers Nelly įsteigtas socialinis fondas, kuris padeda į laisvę išėjusioms kalinėms integruotis. S. Nelly ėmėsi šios misijos, kai pamatė, kad 50% moterų, išėjusių į laisvę, vėl darė nusikaltimus ir turėjo grįžti į kalėjimą. Šis skaičius nukrito iki 9% tarp tų, kurios gavo iš fondo socialinę, psichologinę, dvasinę, ekonominę pagalbą.

Popiežius sakė Janeth: „Dėkui, kad pasidalinai su mumis savo skausmais ir drąsiu atleidimo prašymu. Turime pasimokyti iš tavo drąsaus ir nuolankaus pavyzdžio.“
Popiežius sakė Janeth: „Dėkui, kad pasidalinai su mumis savo skausmais ir drąsiu atleidimo prašymu. Turime pasimokyti iš tavo drąsaus ir nuolankaus pavyzdžio.“

Veidas į veidą su Popiežiumi

Santjago moterų įkalinimo centre moterys vienbalsiai nutarė, kad per Popiežiaus vizitą joms atstovaus Janeth Zurita. Ta, kurios gyvenimas – tai atsivertimo liudijimas, sugebėjo Popiežiui perteikti bausmę atliekančių moterų dramą, ypač tų, kurios turi mažus vaikus.

„Prašome atleidimo tų, kuriuos sužeidė mūsų nusikaltimai“, – popiežiaus akivaizdoje ryžtingai kalbėjo Janeth. „Žinome, kad Dievas mums atleidžia, tačiau prašome ir visuomenės atleidimo. Prašome atleisti“. Jos žodžiai pasiekia ir Čilės valdžios atstovų ausis, kurie, praėjus kelioms dienoms po Popiežiaus vizito, suteikia laisvę moterims, atlikusioms pusę bausmės laiko ir turinčioms vaikų, kurių amžius nesiekia trijų metų.

Po jos kalbos Popiežius šiltai apkabino Janeth, o per ją ir 400 susitikime dalyvavusių  moterų, „iš kurių atimta laisvė, bet ne orumas“. Janeth giliai įsirėžė į širdį buvimas šalia popiežiaus, jo apkabinimas, jo žodžiai. Jai ir jos šeimai tai turėjo didžiulį poveikį.

Nuo tada ji tęsė asmeninio gijimo kelią su augančia drąsa, suvokdama, kad turi atsilyginti už padarytą žalą. Pavyzdžiui, ji dažnai liudija prevencijos tikslais – kad žmonės neįklimptų į narkotikų liūną. Be to, ji atsakingai atsideda mokslams ir darbui, o ypač stengiasi išnaudoti kiekvieną minutę, kad atgautų prarastą laiką su sūnumi, siekdama atgaivinti ir stiprinti ryšius su jau 12 metų turinčiu paaugliu, kurį mato kiekvieną sekmadienį. Janeth sako, kad, kai tik jis pajėgė suprasti, ji papasakojo jam apie savo padarytas klaidas, už kurių pasekmes dabar moka. Pasakė sūnui, kad meilė jam yra pagrindinė jos motyvacija atsilaikyti, neleidusi jai pasiduoti.

Šiemet Zuritai gali būti suteikta probacijos galimybė – išeiti iš kalėjimo penkiais metais anksčiau, nei skirta. Ji to tikisi, tačiau kantriai laukia, vildamasi Dievo pagalbos. „Dievas padarė viską, nes nori, kad pasikeisčiau, kad būčiau kitokia, todėl sakau, kad esu palaiminta Janeth, nes Dievas man teikia palaiminimus“, – kalba moteris. Ji priduria,  kad Dievas siunčia jai šias žinias, kad parodytų koks jos tikrasis kelias. „Jaučiu, kad Dievas rengia mane kažkam geresniam, didingesniam“, – apibendrina Janeth dėkingu ir vilties pilnu balsu.

2020 sausio 10, 16:23