Paieška

Vatican News
Marius Daugėla (nuotrauka iš asmeninio archyvo) Marius Daugėla (nuotrauka iš asmeninio archyvo)  Istorijos

Studentas, mokytojas ir dėstytojas: labai daug ką galime pakeisti

Marius Daugėla pasakoja savo darbe susiduriantis su įvairaus amžiaus grupėmis – nuo pirmokų iki studentų. Jis veda dorinio ugdymo (katalikų tikybos) pamokas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir dėsto Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje Kaune. „Mane žavi tai, ką darau. Kalbant apie dorinį ugdymą mokykloje man ne tiek svarbu kažką konkrečiai pasiekti, bet padėti jaunam žmogui pamatyti prasmę, panaudoti savo talentus, būti kartu ir pačiam nenustoti mokytis“, – sako Marius.

Vienos savaitinės pamokos metu įsiklausyti į tai, kuo mokiniai gyvena, pamatyti jų talentus turbūt ganėtinai sudėtinga. Kaip ugdote santykį su mokiniais?

Manau, kad santykis pirmiausia prasideda nuo to, kad į kiekvieną mokinį žvelgi kaip į autentišką asmenį, su savo gyvenimo patirtimis, sunkumais, džiaugsmais ir svajonėmis. Paklausti mokinių, kas jų gyvenime įvyko per savaitę, išmokti džiaugtis kartu su jais, padrąsinti sunkumuose – manau, kad čia santykis ir mezgasi. Žinoma, svarbu atvirumas mokinių idėjoms ir pasiūlymams, nes ir jie yra šio ugdymo proceso dalyviai bei kūrėjai. Atsimenu, vienas mokinys paklausė: „Ar jūs žaidžiat stalo žaidimus? Gal susitinkam pažaisti?“ Ir šis jo kvietimas virto į šiandien gimnazijoje, kurioje dirbu, veikiantį gana rimtą stalo žaidimų klubą. Man stalo žaidimai patinka tuo, kad suteikia galimybę gyvam, autentiškam santykiui su mokiniu neformalioje aplinkoje. Pavyzdžiui, žaidime „Požemiai ir drakonai“ (Dungeons&Dragons) dalyvauja šeši – septyni žaidėjai. Vienas yra pasakotojas, o likusieji yra veikėjai. Kiekvienas iš veikėjų susikuria savo personažą, gali būti, pavyzdžiui, elfas  magas arba nykštukas karžygys, o pasakotojas juos veda per istoriją. Žaidimo dalyviai tokiu būdu ugdo kritinį mąstymą, bendradarbiauja, o viskas, ko tam reikia, tėra popieriaus lapas, pieštukas, kauliukai ir vaizduotė.

Savo magistro švietimo vadybos studijose taip pat turėjome užduotį sukurti inovaciją ugdymui pagerinti ir mes pasiūlėme, kad minėtą žaidimą būtų galima pritaikyti mokyklose neformaliam ugdymui siekiant bent dalinai išspręsti neskaitymo, bendradarbiavimo stygiaus problemas, taip pat pakviesti mokinius ir mokytojus pasinerti į fantazijos bei kūrybiškumo pasaulį.

Pasakojate apie neformalų ugdymą. Ar inovatyvius mokymo metodus naudojate ir tikybos pamokose?

Kartais pasitaiko, kad kaip įrankį panaudoju kauliukus. Mokiniai buvo pradėję skųstis, kad jų niekas nemotyvuoja, todėl turėjome porą pamokų apie tai, kas yra motyvacija ir motyvacinė kalba. Po jų, naudodami šešiasienį kauliuką, mokiniai išsirideno vieną iš šešių temų. Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad esi „Žalgirio“ treneris, dabar yra paskutinės trys žaidimo minutės, o jūs kovojate dėl pasaulio čempionų vardo. Tavo užduotis – pasakyti tokią kalbą, kad motyvuotum visą komandą, tarp jų ir mane, kad kautumės dėl pirmos vietos! Smagu matyti mokinį, kuris galbūt net nežino, kas yra Nobelio premija, bet tokiame rolių žaidime turi galimybę pabuvoti Nobelio premijos laureatu ir sakyti kitiems mokslininkams (savo klasės draugams) įkvepiančią kalbą. Gražu matyti, kaip mokiniai pradeda patys vieni kitus drąsinti, palaikyti. Todėl manau, kad dorinis ugdymas siejasi ne vien su tikėjimo dalykais, bet labai tiesiogiai ir su pačiu gyvenimu. Galima labai plačiai kalbėti apie metafiziką, bet negalime pamiršti ir mūsų fizinio pasaulio svarbos.

Tad kas motyvuoja jauną žmogų?

Motyvacija kyla tada, kai žmogus suvokia kažką pasiekęs, net jei tas laimėjimas ir nedidelis. Dažnai žmonės galvoja, kad jie tiesiog yra nuostabūs – „nieko nedarysiu ir gyvenime būsiu žvaigždė, uždirbsiu milijonus“. Gerai, kad gal kažkam pasisekė, bet jeigu kas nors pasidomėtų garsių žmonių gyvenimais, pamatytų, kiek darbo jie įdėjo tam, kad pasiektų tai, ką turi ir kuo dabar yra. Man mokiniai sako: „Kam ta matematika, kur ją dėsiu? Kam man bus reikalingas x ir y?“. Aš tiesiai šviesiai išdrįsau pasakyti: „Mielieji, bet jūs šiandien esate akli. Jūs žiūrite sau po nosim, matote uždavinį ir galvojate, kur jums jo reikės. X ir y yra jūsų gyvenimas. Kiek daug kintamųjų atsiranda gyvenime ir santykiuose, kuriuos neaišku, kaip suderinti, kaip rasti atsakymus į kylančius klausimus? Kiek bus x skaudžių ir šviesių patirčių, kurios mus brandins ir keis. Kiek kartų reikės pamąstyti prieš rašant į savo gyvenimo sprendimus atsakymus? Kiek kartų reiks suklysti, kad pasimokytume iš savo klaidų?“.

Ar tenka susidurti su mokiniais, kurie lankydami tikybos pamokas į mokomąjį dalyką žvelgia pro tam tikrą ironijos prizmę ir laikosi neigimo nuostatos? Kokios pozicijos tokiu atveju laikotės?

Niekada nebandau įbrukti „teisingų atsakymų“ per prievartą. Jeigu kalbame apie vyresnes klases, pirmiausia kviečiu visus suabejoti, susimąstyti. Jeigu tu netiki, tuomet suabejokime tavo netikėjimu, o aš tuo tarpu suabejosiu savo tikėjimu ir taip atsidursime vienoje abejonės plotmėje, kurioje galėsime ieškoti, kokia yra tiesa. Aš priimu tavo atsakymus, tave kaip mokinį ir, jeigu mūsų nuomonės išsiskiria, tai nereiškia, kad aš esu geresnis, o tu blogesnis arba atvirkščiai. Kaip sakė Descartes’as: „Jeigu nori kokį nors dalyką pažinti, visų pirma turi atsisakyti išankstinių nuostatų“. Išdrįsti į dalykus pažvelgti naujai ir pradėti kurti savo autentišką gyvenimą.

Ar su motyvacijos problema tenka susidurti ir universitete?

Būna visaip. Jau antrus metus dirbu šv. Ignaco Lojolos kolegijoje. Tie žmonės, su kuriais man teko čia dirbti, žino, ko nori, todėl specialiai jų motyvuoti nebuvo reikalo. Tiesiog dirbu savo darbą ir, jeigu kažko nežinau, niekada neapsimetinėju išmanančiu. Suvokiu savo atsakomybę ugdymo procese, bet taip pat norisi, kad ir studentai atėję į paskaitas jas praturtintų savo turimomis patirtimis, kontekstais. Abipusio bendradarbiavimo vedinas dialogas, manau, motyvuoja ne tik mane kaip dėstytoją, bet ir patį studentą mokytis ir tobulėti, siekti daugiau, būti profesionalu savo srityje. Man nereikia, kad žmonės iškaltų atsakymus, man svarbiausia, kad jie mąstytų, reflektuotų, gebėtų jungti kontekstus. Mano paskaitos – tai naratyvas, kurį kuriu ne vien aš, bet ir mano studentai.

Šiandien ganėtinai opus švietimo sistemos Lietuvoje klausimas. Kaip jį matote iš savo, kaip mokytojo ir dėstytojo, pozicijos?

Kartais susimąstau, kad per daug esame sulindę tik į savo asmenines, individualias problemas, kurios uždaro mus nuo dialogo su kitu. Stokojame vientiso mąstymo ir kartais liūdna matyti žmones galvojant, kad nieko negalime pakeisti. Labai daug ką galime pakeisti, tačiau kiek vardan šio tikslo bendradarbiaujame? Kai suprasime, kad nesame atskiri segmentai, kad mūsų šių dienų sprendimai kuria tautos naratyvą, tada mes galėsime kurti pokytį.

Taip pat man atrodo svarbu skatinti ne konkuruoti, bet bendradarbiauti. Paklauskime savęs, kiek mūsų istorijos vadovėliuose skiriama dėmesio pergalėms ir mūšiams, o kiek taikos paktų pasirašymui? Kiek mes mokomės iš savo istorijos? Mokymasis nėra varžymasis tarpusavyje. Vienas turi vienokius talentus, kitas – kitokius ir, nors sveika konkurencija turi būti, ji neturėtų virsti individualizmu, kuriame išnyksta suvokimas, kad mūsų rankose yra tautos likimas.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2019 gruodžio 28, 14:19