Sesuo Juozapa: įsivaizdavau, kad neturiu neigiamos nuomonės apie priklausomus asmenis
Kas paskatino imtis tokio socialinės antropologijos tyrimo? Kodėl tai buvo Jums svarbu?
Stodama studijuoti socialinę antropologiją norėjau daryti visai kitokį tyrimą: apie jaunimą Bažnyčioje, kodėl jie įtiki, renkasi tikėti arba atvirkščiai – renkasi netikėti. Besvarstant kokią grupę ar bendruomenę rinktis, atėjo mintis daryti tyrimą priklausomybių reabilitacijos institucijoje, analizuoti, kaip vyksta sveikimas ir kokią įtaką sveikimui daro religija. Tiesiog kažkuriuo metu pasirodė, kad labai svarbu mėginti suprasti šią sritį, apie kurią turime labai daug išankstinių nuostatų, kas yra priklausomybė ir priklausomi žmonės.
Kilus minčiai daryti tyrimą šia tema, pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes jokia reabilitacijos institucija manęs nepriims. Nežinau, ar norėtume įsileisti kažką į savo šeimą, ar aš – į savo vienuolinę bendruomenę tam, kad gyventume kartu, būtume stebimi, kaip gyvename. Aš buvau tikra, kad tiesiog nerasiu tokios institucijos, bet buvau priimta dar pirmo pokalbio su reabilitacijos įstaigos vadovais metu.
Atlikdama tyrimą mėnesį laiko gyvenote priklausomų asmenų katalikiškoje reabilitacijos įstaigoje. Papasakokite, kiek žmonių paprastai gyvena centre, kaip jame atrodo kasdienybė?
Joje paprastai gyvena apie 25 asmenis, kurie dalyvauja reabilitacijos arba reintegracijos programose. Kai atvažiavau apsigyventi, mane priėmė budėtojas. Jam centro vadovas buvo pasakęs, kad aš bendruomenėje gyvensiu ne kaip darbuotoja ar savanorė, bet kaip reabilitacijos dalyviai. Iš manęs buvo paimtas kompiuteris, telefonas, vaistai, pinigai, knygos, dokumentai. Tuomet supratau, kad įkliuvau, visų pirma todėl, kad be kompiuterio negaliu daryti tyrimo, kuriam čia atvykau. Tačiau jausmas išgyventi atskirtį buvo įspūdingas: kažkas žiūri į tavo gyvenimą ir sprendžia, ar jis legalus. Taip prasidėjo tyrimas.
Bendruomenėje praleidau mėnesį, bet nenuosekliai. Atvykdavau kas mėnesį savaitei laiko, kartu su reabilitantais dalyvavau bendruomenės gyvenime, kurie kartu meldžiasi, dalyvauja asmeninėse ir grupinėse konsultacijose, atlieka užduotis.
Kokia buvo bendruomenės reakcija Jūsų, kaip naujokės atžvilgiu? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Tai, kad esate vienuolė – padėjo ar priešingai, kėlė sunkumų tyrimo eigai?
Buvo įdomu, kad priklausomi asmenys save taip pat labai stipriai stigmatizuoja ir daro ryškią skirtį tarp priklausomų ir nepriklausomų asmenų, arba kaip jie įvardija – ligonių ir sveikų, normalių ir nenormalių. Nors bendruomenėje jaučiausi gerai, buvau labai mylima ir saugoma, bet jaučiausi esanti kitokia. Pavyzdžiui, mane pristatydavo: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma“. Visiškai nesvarbu, ką aš veikiu, ar tai, kad esu vienuolė. Turbūt pirmą kartą per dešimt metų vienuolystės buvau aplinkoje, kur nebuvo svarbu, kad esu vienuolė. Vienintelė skirtis buvo tik tai, kad esu nepriklausoma.
Prieš pradėdama tyrimą, atlikote žvalgybą: domėjotės, kokia nuomonė apie turinčiuosius priklausomybių yra formuojama žiniasklaidos, gydymo ir teisėsaugos institucijų, o taip pat ir Bažnyčios. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į priklausomybių turimus asmenis lyginant laikotarpį iki tyrimo ir po jo?
Aš įsivaizdavau, kad neturiu jokios neigiamos nuomonės apie priklausomus asmenis, bet kai tyrimo metu pradėjau gyventi reabilitacijos centre, supratau, kad turiu. Tačiau ilgainiui atsirado suvokimas, kad priklausomybė tai iš tiesų yra kebli liga, nuo kurios neįmanoma pabėgti, o patys sergantieji patiria daug kančios. Gyvendama priklausomų asmenų bendruomenėje visada jaučiau, kad turiu privilegiją: kartu būti, matyti, jausti, kad manimi pasitikima – tai dovana. Ši patirtis atnešė daug atjautos ir supratimo, kiek daug yra kančios, kiek mažai mes žinome apie priklausomybę kaip tokią, o taip pat ir kokia reikalinga yra aplinkinių, institucijų ir visuomenės pagalba.
Gyvendama bendruomenėje gyvenote laikydamasi tokios pat dienotvarkės ir taisyklių kaip reabilitantai. Ar nebuvo sudėtinga įsijungus į bendruomenės veiklą išlikti nešališka stebėtoja?
Tai, kad gavau institucijos vadovų leidimą atlikti tyrimą, negarantavo tyrimo sėkmės. Manęs galėjo nepriimti grupė, nesileisti į santykį žinodami priežastis, dėl kurių atvykau. Visgi, per tris dienas man pavyko įsilieti į bendruomenę. Trečią dieną supratau, kad grupė jau nebedaro skirtumo tarp manęs ir jų, esu sava.
O kaip save vertina patys bendruomenės gyventojai? Ar jų savęs vertinimas ir visuomenės nuomonė sutampa?
Priklausomi asmenys, dažnai išgyvenę nepriėmimą ir patys savęs nepriima kaip sergančių. Tai yra stigmos slėpimas, siekis nuslėpti priklausomybės faktą. Kalbant apie regimas priklausomybės žymes (pavyzdžiui, randus dėl introveninių narkotikų naudojimo) galima pastebėti, kad jos yra dažnai tatuiruojamos arba slepiamos po drabužiais. Vienas vaikinas bendruomenėje pasakojo, kad susipažinus su mergina sulaukė klausimo, iš kur pas jį tokie ryškūs ir gilūs randai. Jis teisinosi, kad apdraskė kačiukas. Tai parodo, kad visais būdais vengiama atskleisti savo tapatumą, saugantis visuomenės atmetimo – gyvenimo didžiulėje įtampoje.
Be to, priklausomybė neatsiejama nuo kančios ir sergančiųjų suvokiama kaip neįveikiama problema. Kančia kyla ir iš supratimo, kad asmuo yra nepajėgus valdyti savo gyvenimo, jį valdo liga. Mykolas interviu mano tyrimui metu pasakojo, kad jis nuo heroino yra priklausomas nuo šešiolikos metų. Nors, kaip pats įvardijo, yra iš labai geros šeimos, bet tiesiog iš smalsumo pabandė ir tapo priklausomas. Jo kalboje tąsyk keliolika kartų pasikartojo raktinis sakinys: „atėjau į reabilitaciją, išbuvau, išėjau, atkritau“. Tai atrodo kaip užburtas ratas, kuriame kenčia ne tik pats priklausomybę turintis asmuo, bet ir aplinkiniai – šeima, draugai, mylimieji. Taip pat priklausomybė neatsiejama nuo nuolatinės praradimo patirties: nebe tu valdai, bet priklausomybė valdo tave, atimdama santykius, sveikatą, galimybes, pinigus, o galiausiai ir patį gyvenimą.
Priklausomų asmenų reabilitacijos institucijos tikslas: nukreipti priklausomus asmenis į sveikimą, suteikti galimybę labiau pažinti save, suprasti priklausomybės ligą. Kas lemia, kad gyvenimo reabilitacijos centre metu asmuo ima sveikti nuo priklausomybės?
Atlikdama tyrimą pastebėjau ir išskyriau du pagrindinius svertus: galios santykius ir religinę patirtį. Institucija suteikia tam tikras gaires, sudarančias sąlygas sveikimui ir jos yra apibrėžiamos susitarimais, kurie yra būtina sąlyga norint dalyvauti reabilitacijoje.
Yra taisyklės, vietos, laiko ir santykių kontrolė. Reabilitacijos institucija yra apibrėžta vieta, saugi erdvė, kurioje ribojamas lankytojų srautas, o atsinešami daiktai peržiūrimi. Kalbant apie laiko kontrolę, siekiama kryptingai išnaudoti laiką, apsaugoti nuo veiklų, kurios galėtų būti ydingos sveikimui. Santykių kontrole siekiama apriboti bendravimą su asmenimis, susijusiais su priklausomybe sietinomis patirtimis. Galima sakyti, kad yra apibrėžiama ir sveikimo kontrolė, tai – tam tikrų temų atsiskaitymai. Tai yra sistema, kuri laiduoja elgesio kaitą, mokytis naujų elgesio būdų, įprasti analizuoti savo jausmus, patirtis, reflektuoti, kalbėtis su kitais, rūpintis savo dienotvarke, poilsiu, nes tam, kad būtų sveikstama vien nebevartoti neužtenka.
Tyrimą atlikote priklausomų asmenų katalikiškoje reabilitacijos įstaigoje, kurioje religija yra reabilitacijos proceso dalis. Koks yra reabilitantų santykis su tikėjimu? Ar buvo galima pastebėti pokyčius lyginant sveikstančiųjų nuo priklausomybių santykį su tikėjimu reabilitacijos pradžioje ir po jos? Kokie jie?
Bendruomenė yra katalikiška, bet tikėjimas joje nėra primetamas. Neturi asmuo būti nei katalikas, nei tikintis, nei krikštytas, jis tiesiog turi būti nepriešiškas tikėjimui. Tai, kad asmuo pasirenka reabilitaciją šioje institucijoje, reiškia, kad jis apsisprendžia laikytis taisyklių. Dienotvarkės laikymasis, kurioje yra ir bendra malda bendruomenėje, yra taisyklių dalis. Kitaip tariant, nors tikėjimas nėra primetamas, tačiau per bendrą maldą, kartu švenčiamas šv. Mišias, religines paskaitas sudaromos sąlygos tikėti.
Kai interviu metu klausdavau reabilitantų, kas jiems padeda siekti sveikimo, labai dažnai būdavo įvardijama, kad Dievas. Kai pradėjo reabilitaciją, dalis reabilitantų buvo netikintys, arba nominaliai tikintys, vėliau daugelis pasakojo apie tikėjimo kaitą, naują Dievo patirtį. Nepaisant klaidų ir patirčių, jie labai realiai patiria, kad yra mylimi ir išgelbėti. Svarbi ir atleidimo patirtis.
Dažnas žmogus gali įvardinti savo artimųjų ar pažįstamų rate turintis nuo priklausomybių kenčiančių žmonių. Galima pastebėti, kad kalbant apie pagalbą jiems esame dažnai linkę į kraštutinumus – arba visai nusimetame atsakomybę, arba pasiryžtame išgelbėti, tačiau neretai mūsų pagalba ir noras apsaugoti nuo galimų pasekmių, pasirodo gramzdinantis priklausomybių turintįjį dar giliau. Kaip jam padėti? Ką kiekvienas konkrečiai galėtume padaryti norėdami prisidėti prie šios problemos sprendimo?
Yra tokių situacijų, kai visi aplink žino, kad asmuo yra priklausomas, tik jis vienas – ne. Ir visi jam bando pasakyti, parodyti, padėti, bet jis vis tiek įsitikinęs, kad jam viskas gerai ir problemų neturi.
Aš tikiu, kad pamažu vis labiau įsitvirtina priklausomybės kaip ligos samprata, o priklausomų asmenų – kaip asmenų, kuriems reikalinga pagalba. Manau, kad jiems reikalingas labai realus palaikymas: skatinimas, rėmimas, dalinimasis savo patirtimis. Kita vertus, mes suvokiame, kad asmuo pats atsakingas už savo gyvenimą. Galima pastebėti, kad dažnai priklausomo asmens artimieji yra priklausomi nuo jo priklausomybės: visais būdais slėpdami ją, padeda sergančiajam nepatirti jo priklausomybės pasekmių. Tai žalinga, nes priklausomybė vis labiau užvaldo gyvenimą, o pats sergantysis nežino ją turįs – artimieji padeda jam jos nepatirti.
Manau, kad labai reikšminga yra bandyti suprasti, ką patiria priklausomas asmuo. Ši liga nesirenka socialinių sluoksnių, aplinkybių, amžiaus, išsilavinimo - ji yra daugelyje situacijų, su kuriomis susiduriame. Aš tikiu, kad yra svarbu bandyti suvokti priklausomus asmenis ir sukurti tinkamą terpę keisti savo gyvenimą. Ne vengti priklausomybės ar apsimesti, kad jos nėra, bet siekti pripažinti ją, sveikti iš jos.
Ačiū už pokalbį.
(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)
