Mokyklos direktorius diakonas. Matyti ne tik save, bet žvelgti į visus
Gimėte ir užaugote gausioje šeimoje Žemaitijoje. Papasakokite, kaip atsidūrėte Marijampolėje?
Gimiau didelėje šeimoje, mūsų iš viso buvo keturiolika vaikų, kiekvienas pradėjome anksti kurti savarankišką gyvenimą. Mano broliai būdami devyniolikos – dvidešimties metų jau kūrė šeimas, rūpinosi savo namais, ūkiu. Aš taip pat baigęs aštuonias klases svarsčiau, kur važiuoti mokytis – mes gyvenome kaime, kur nebuvo vidurinės mokyklos. Vienas mokytojas patarė važiuoti į Marijampolės pedagoginę mokyklą, kuri priima į devintą klasę ir dar moka stipendiją. Kadangi nuo pirmos klasės žinojau, kad noriu būti mokytoju, tai patarimu pasinaudojau. Čia penktame kurse sukūriau šeimą ir likau Marijampolėje gyventi.
Kas paskatino pasirinkti mokytojo kelią? Kaip prasidėjo jūsų tikėjimo kelionė?
Dar vaikystėje man dažnai tekdavo užsiimti vyresnių brolių ir seserų atžalų pulku, jiems organizuoti laisvalaikį, žaidimus. Jaučiau, kad man patinka leisti laiką su vaikais, juos užimti, o mokytojo darbas man atrodė labai gražus ir prasmingas.
Baigęs Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą tapau pradinių klasių ir tikybos mokytoju. Prie gyvo tikėjimo tuo metu nebuvau prisilietęs, šeimoje jis nelabai buvo praktikuojamas. Mama turėjo požiūrį: „Kaip radom, taip paliksim“. O tokią specialybę – pradinių klasių ir tikybos mokymą – pasirinkau tam, kad turėčiau platesnes galimybes dirbti mokykloje, ne dėl to, kad būčiau atsivertęs ar jau tada atradęs Dievą. Pirmos tikybos pamokos ir buvo didžiausias potyris, kai išgyvenau gyvąjį Dievą, išgyvenau, ką kalbu. Atsimenu, apimdavo toks jausmas, kad turėdavau nusisukti nuo vaikų, nes akys prisipildydavo ašarų.
Šiuo metu esate Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius. Čia besimokantys mokiniai paklausti apie mokyklos išskirtinumą, kaip svarbiausią privalumą įvardijo nedidelę bendruomenę ir pasakojo, kad iki šiol rytais pasitinkate mokinius bei su kiekvienu iš jų sveikinatės kreipdamasis vardu. Papasakokite, kuo Marijonų gimnazija išsiskiria iš kitų gimnazijų?
Jau penktus metus dirbu šioje gimnazijoje. Atėjus dirbti į mokyklą kaip vadovui man atrodė labai svarbu, kad kiekvienas mokinys būtų pastebėtas ir matomas. Buvau girdėjęs iš Japonijos grįžusios lektorės pasakojimą, kaip vienos mokyklos vadovas kiekvieną rytą pasitinka mokinius prie durų, užkalbina, pabendrauja. Tai pabandžiau padaryti ir aš, greitai pamačiau, kad tai yra labai prasminga ir reikalinga.
Man atrodo, kad darbas mokykloje yra tikrasis Lietuvos kūrimo procesas, nes prisidedi prie jaunų žmonių augimo. Dirbdamas Marijonų gimnazijoje aš džiaugiuosi, kad orientuojamės ne tik į stiprų mokinių akademinį rengimą, bet didelį dėmesį skiriame ir vertybiniam ugdymui. Pastaruosius dvejus metus organizuojame vertybių ugdymo dieną, kai nevyksta pamokos, o mokiniai dirba pagal tam tikrą programą su grupe specialistų, dvasininkų arba sielovadininkų. Gražu tai, kad baigiantis dienai prisijungia mokinių tėvai ir visi kartu švenčiame Eucharistiją, meldžiamės. Taip pat mokykloje yra sielovados grupė, kuri organizuoja rekolekcijas ne tik vaikams, bet ir mokytojams.
Man teko būti vienos lektorės, kuri atsakinga už visą katalikišką ugdymą Ispanijoje, paskaitoje. Ji sako, kad jeigu katalikiškoje mokykloje nėra dvasinio augimo, tada reikia žiūrėti į tuos, kurie ugdo: ar jie auga, ar jie maitinasi tikėjimu, Dievo žodžiu? Kiekvieną trečiadienį gimnazijos koplyčioje aukojamos šv. Mišios, rytais prieš pamokas koplyčioje yra maldos laikas, kai žmonės gali ateiti ir pradėti dieną nuo maldos.
Paskutinio mokykloje įgyvendinto projekto metu įsisavinome apie 300 000 eurų, tai padėjo modernizuoti ugdymą. Džiaugiuosi, kad esame patrauklūs miesto bendruomenei, kuri nori, kad jų vaikai mokytųsi pas mus. Kitiems mokslo metams mokytis pirmoje klasėje jau yra pateikta virš devyniasdešimties prašymų, galėsime patenkinti penkiasdešimt. Turiu ypatingai puikų kolektyvą, mokytojai dirba negailėdami laiko, jiems svarbu rezultatas. Mokykla pastatyta pirmiausiai vaikams, todėl visų mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į juos. Mes esame tie, kurie juos auginame, keičiame, todėl turime rasti jėgų ir iki galo įgyvendinti savo misiją.
Š. m. spalio 30-ąją vykusio Lietuvos švietimo vadovų forume buvote apdovanotas metų gimnazijos vadovo nominacija. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
Kai buvo skelbiami rezultatai, netikėjau, kad nugalėtoju būsiu aš, tikrai maniau, kad šią nominaciją gaus vadovas, turintis didelę vadovavimo patirtį. Visi darbai buvo daromi ne dėl įvertinimo, bet ši nominacija, įteikta kompetetingos komisijos sprendimu, – džiugi! Tai man buvo kaip patvirtinimas, jog einu teisingu keliu. Man tai galimybė kalbėti, liudyti ir mažais žingsneliais keisti švietimo sistemą, visų pirma savęs paklausiant: „Ką gali padaryti, kad mokykla būtų kitokia?“. Kadangi už šią nominaciją gautas prizas – kelialapis į tarptautinę konferenciją Londone, tai turėsiu galimybę savo patirtimi pasidalyti su kolegomis.
Daugiau nei prieš metus Vilkaviškio vyskupijoje buvote įšventintas nuolatiniu diakonu. Su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais susiduriate šioje tarnystėje?
Tikriausiai vienintelis iššūkis – tai būtent dėl manęs gautas skundas parapijoje. Atėjusi moteris sakė: „Mūsų gatvės gale gyvena tas naujasis kunigas, kuris dabar pamokslauja bažnyčioje, bet jis gyvena su moterimi ir turi vaikų“. Tai iš tikrųjų smagiai juokėmės, nes dar ne visi žmonės supranta, kas yra diakonas, ką jis veikia, kokia jo tarnystė.
Didžiausi džiaugsmai – galimybė bendrauti su jaunavedžiais, liudyti, ką reiškia gyventi šeimoje, kokia svarbi yra vieno už kitą malda ir, remiantis savo asmenine patirtimi, jauniems žmonėms patarti. Per pusantrų metų jau esu sutuokęs apie dvidešimt porų. Kitą vasarą tuoksiu jau gal šeštą savo pirmųjų mokinių, kuriuos mokiau pradinėje mokykloje, porą. Jautrios akimirkos ir krikštijant.
Džiaugiuosi, kad diakono tarnystėje pasitikrinu nesantis apsipratęs su tikėjimu, kad gebu kitus pasitikti tokius, kokie jie yra. Man teikia džiaugsmą, kad galiu liudyti tikėjimą, būti šalia žmonių, patarti, suteikti realią pagalbą arba ją surasti. Tai yra mūsų pašaukimas – matyti ne tik save, bet žvelgti į visus ir gyventi taip, kad „broliai ir seserys“ būtų realūs kreipiniai. Juk palaiminti esame dėl to, kad galėtume laiminti vieni kitus.
Ačiū už pokalbį
(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)
